M. Gaddafi žūties aplinkybės lyg ir gerai žinomos. Pasaulį apskriejo vaizdai, kaip sukilėliai ištraukia pulkininką iš drenažo vamzdžio gimtajame Sirto mieste praėjusių metų spalio 20-ąją.
Tačiau kaip jis buvo aptiktas, kone neįsivaizduota. Tačiau dabar organizacija „Human Rights Watch“ (HRW), remdamasi buvusių M. Gaddafi patikėtinių ir sukilėlių apklausomis, paskelbė pranešimą apie paskutines diktatoriaus gyvenimo valandas.
Sirtas jau buvo puolamas
Dar prieš kelerius metus su M. Gaddafi, esą atsivėrusiu Vakarams, šiltai sveikino tuometis Jungtinės Karalystės premjeras Tony Blairas ir kiti pasaulio lyderiai.
Tačiau prasidėjus pilietiniam karui ir NATO remiamiems sukilėliams perėmus iniciatyvą, diktatorius kartu su keliasdešimčia ištikimiausių bendražygių buvo priverstas slapstytis dykumoje – sparčiai senkant tiek maisto atsargoms, tiek kantrybei, tiek vilčiai išgyventi.
Buvo 2011 metų rugpjūčio 28 diena, kai M. Gaddafi su kuklia palyda spruko iš Libijos sostinės Tripolio. Niekas nežinojo, kur jis vyksta – keli pulkininko šeimos nariai vėliau atsirado kaimyniniame Alžyre.
Dabar jau aišku, kad diktatoriaus tikslas buvo gimtasis Sirto miestas Libijos rytuose, kurį M. Gaddafi anksčiau buvo praminęs vadinamųjų „Jungtinių Afrikos Valstijų“ sostine.
Tačiau ir Sirtą, iš kurio jau buvo pabėgę daugelis iš 70 tūkst. gyventojų, netrukus apsiautė sukilėliai – iš Bengazio rytuose ir Misratos vakaruose. Puolimas tęsėsi jau daugiau nei du mėnesius.
Trūko vandens ir maisto
Ketvirtajam M. Gaddafi sūnui Mutassimui niekaip nesisekant sustabdyti sukilėlių, M. Gaddafi ir jo palyda buvo priversti nuolat judėti. Galiausiai apsistota miesto Antrajame rajone.
„Iš pradžių laikėmės miesto centre, - HRW pasakojo buvęs M. Gaddafi bendražygis, diktatoriaus apsaugai Sirte vadovavęs Mansouras Dhao. – Bet apšaudymai pasiekė ir jį. Tad nusprendėme judėti į Antrąjį rajoną.
Jau nebeturėjome pakankamai maisto, trūko ir vaistų. Sunkiai gavome vandens. Todėl ir Antrajame rajone keitėme buvimo vietą kas 4-5 dienas“.
Pasak M. Dhao, M. Gaddafi daugiausia laiko praleisdavo skaitydamas Koraną ir melsdamasis: „Jis buvo atkirstas nuo išorinio pasaulio. Nebuvo nei televizijos, nei ko nors kito. Nė vienas neturėjome ir konkrečių pareigų – tiesiog miegodavome arba nemiegodavome“.
„Laiku bėgant M. Gaddafi buvo vis piktesnis – būtent dėl nežinojimo, kas vyksta. Nueidavome pas jį, prisėsdavome šalia, o jis vis klausdavo: „Kodėl nėra elektros? Kodėl nėra vandens?“ – pasakojo M. Dhao.
Paralyžiavo aviacijos smūgis
Tuomet, spalio 20-osios naktį, sukilėliai raketomis atakavo M. Gaddafi režimo pajėgų likučius, susispaudusius Sirto Antrajame rajone.
Mutassimas iškart ėmė planuoti prasiveržimą pro priešininkų pajėgas – kovotojai, sužeistieji ir civiliai buvo susodinti į kolona iš Sirto ištrūkti turėjusius automobilius.
Mašinose netrūko ginklų ir šaudmenų, tačiau prasiveržimui galiausiai buvo pasiruošta ne 3 val. ryto, kaip buvo planuojama, o tik 8 val. ryto. O tokiu metu sukilėlių kovotojai jau buvo pasirengę sulaikyti konvojų.
Viltys ištrūkti dar labiau prislopo. Automobiliai sugebėjo pasiekti kelią, vedantį į pietus iš Sirto. Tačiau tuomet į žemę visiškai prie pat mašinos, gabenusios M. Gaddafi, smogė iš NATO bepiločio orlaivio paleista raketa.
„Smūgis buvo toks galingas, kad automobilyje išsiskleidė oro pagalvės. Aš pats buvau sužeistas“, - teigė M. Dhao.
Kelias Mutassimo Gaddafio vadovaujamoms pajėgoms buvo užkirstas – priekyje stūksojo sukilėlių bazė, o virš galvų ratus suko bepiločiai orlaiviai ir naikintuvai. Vis dėlto pulkininko sūnus nusprendė pabandyti laimę ir prasiveržti pro sukilėlius.
„Konvojus lėkė tiesiai į mūsų vadovybės pastatą. Jie bandė išsprogdinti vartus raketiniais granatsvaidžiais, tad atsišaudėme. Tuomet jie bandė apvažiuoti bazę, bet mes juos sustabdėme“, - prisiminė vienas Sirte veikusių sukilėlių lyderių Khalidas Ahmedas Raidas.
Be to, konvojų atakavo ir NATO aviacija. Ant automobilių buvo numestos dvi masyvios bombos – 14 mašinų buvo sunaikintos, o mažiausiai 53 žmonės žuvo.
Buvo tampomas už plaukų
M. Gaddafi ir dar labiau susiaurėjęs jo patikėtinių ratas buvo priversti smukti pėsčiomis. Iš pradžių bėgliai pasislėpė netoliese buvusiame namų komplekse, bet ir čia buvo apšaudyti.
„Iš arti mačiau M. Gaddafi, kuris buvo užsidėjęs šalmą ir dėvėjo neperšaunamą liemenę. Kišenėje jis turėjo pistoletą, o rankoje – automatinį šautuvą. Bet tuomet prasidėjo apšaudymas ir turėjome vėl bėgti. Netoliese buvo kažkokie cemento blokai, tad pasislėpėme tarp jų“, - HRW atstovams pasakojo vienas išsigelbėjusių M. Gaddafi palydovų.
Tuo metu M. Dhao jau buvo įtikinęs diktatorių saugią vietą pasiekti keliaujant drenažo vamzdžiais palei pagrindinį kelią iš Sirto.
Tačiau vos spėjus išlįsti iš vamzdžio, juos užpuolė sukilėliai. M. Gaddafi sargybiniai bandė apsiginti mesdami granatas, bet viena jų atšoko atgal ir sprogo tiesiog tarp žmonių – metusysis granatą žuvo, o M. Gaddafi buvo sužeistas į galvą.
Sukilėliai tik tuomet suvokė, kad visą laiką vijosi M. Gaddafi. Tai, kas vyko per tolesnes 3 minutes ir 38 sekundes, buvo nufilmuota mobiliuoju telefonu.
„Taip, visa tai buvo labai chaotiška. Iš pradžių M. Gaddafi buvo užsviestas ant automobilio, kuris turėjo jį išvežti, kapoto, bet nukrito. Žmonės tampė jam už plaukų, jį mušė. Mes tikrai suvokėme, kad M. Gaddafi reikia teisti, bet negalėjome visų sukontroliuoti“, - pripažino Kh. A. Raidas.
HRW pranešime konstatuoja: „Kai M. Gaddafi pagaliau pavyko paguldyti greitosios pagalbos automobilyje, jis buvo beveik nuogas ir nerodė gyvybės ženklų. Atvykus į Misratą, kuri yra už dviejų valandų kelio, jis beveik neabejotinai buvo miręs“.
