Žiniasklaidoje pasklido įvairiausios mirties versijos. Viena jų - esą P. Gračiovas apsinuodijo grybais. Tačiau nepatvirtintais duomenimis teigiama, kad 64 metų generolas mirė nuo insulto, praneša “RIA Novosti“.
Šis Afganistano karo veteranas buvo smerkiamas žmogaus teisių organizacijų už tai, kad įtikino velionį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną pradėti kampaniją, kuri, kaip jis žadėjo, turėjo
tapti „pergalingu žaibo karu Čečėnijoje“, turinčiu sunaikinti sustiprėjusį separatistų judėjimą.
Tačiau per pirmąjį Čečėnijos sostinės Grozno puolimą daug P.Gračiovo tankų buvo sudeginti, o šis pažeminimas paskatino jį įsakyti surengti masinius bombardavimus, kurie nusinešė dešimtis
tūkstančių žmonių gyvybių, o daugybę kitų gyventojų privertė palikti savo namus.
Šis lakoniškai kalbėdavęs kariškis vadovavo Rusijos gynybos ministerijai 1992-1996 metais.
Jis buvo pašalintas per įnirtingą politinę kovą dėl valdžios su velioniu generolu Aleksandru Lebedžiu, kuris greitai sudarė paliaubas su Čečėnijos separatistais, užtikrinusias
faktinę šios respublikos nepriklausomybę.
Federalinių pajėgų kariai vėl puolė šį regioną 1999
metais, paskutiniais B.Jelcino vadovavimo mėnesiais, tuomečio
premjero Vladimiro Putino iniciatyva.
Iki to laiko P.Gračiovas jau nebeturėjo jokio vaidmens
politikoje ir dirbo apmokamu konsultantu vienoje Rusijos karinės
pramonės įmonėje.
„Jis buvo labai dviprasmiškas veikėjas. Galima sakyti, kad jam
labai nepasisekė - tiek karinėje tarnyboje, tiek politinėje
karjeroje“, - sakė Strateginių tyrimų instituto analitikas
Aleksandras Konovalovas.
„Šiaip ar taip, pagal jo įsakymus (elitinės) Kantemirovo
divizijos tankai buvo pasiųsti į Maskvą“ 1993 metais per B.Jelcino
kruviną konstitucinį konfliktą su prosovietiniu parlamentu, kurio
pastatas buvo apšaudytas, o įstatymų leidėjai galiausiai buvo
priversti paklusti prezidentui, pridūrė ekspertas.
„Jis atliko vaidmenis, kuriems nebuvo labai tinkamas ir kurių jis
iš tiesų nelabai norėjo“, - A.Konovalovas sakė valstybinei
televizijai „Vesti 24“.
Šio šiurkščių manierų ir kresno sudėjimo generolo karjeros
Sovietų Sąjungos pajėgose prasidėjo Kaune, kuris jis vadovavo
vienam 7-osios oro desantininkų divizijos žvalgų daliniui.
Vėliau jis buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu už
sumanų vadovavimą oro desantininkams per Afganistano karą, kuris
Sovietų Sąjungai galiausiai baigėsi nesėkme ir labai prisidėjo
prie komunistinės imperijos subyrėjimo.
P.Gračiovas atrodė logiškas pasirinkimas tuo metu, kai
B.Jelcinas pradėjo ieškoti sąžiningo žmogaus, kuriam būtų
galima patikėti vieną iš didžiausių pasaulyje armijų, kai
Rusijoje ir pasaulyje vyko milžiniški pokyčiai.
Šis pasirinkimas pasiteisino, kai P.Gračiovas palaikė
B.Jelciną per 1993 metais kilusią priešpriešą su parlamentu,
kuri, daugelio nuomone, tapo mirtinu smūgiu iš pradžių daug
vilčių kėlusiam demokratinių reformų laikotarpiui.
Būtent P.Gračiovas - kartu su armijos viršūnėmis ir politikos
elitu - įtikino B.Jelciną, kurio sveikata tuo metu sparčiai
blogėjo, surengti mažą ir pergalingą karinę kampaniją, kuri
galėjo pataisyti prezidento įvaizdį vis labiau nepatikliai į jį
žvelgiančios visuomenės akyse.
Čečėnijos sukilėliai, ginkluoti tais pačiais Sovietų
Sąjungos laikų ginklais, greitai aptiko spragų Rusijos karinėje
taktikoje ir sugebėjo padaryti federalinėms pajėgoms didžiulių
nuostolių, kai jos pasklido kalnuotame regione.
P.Gračiovas užsitraukė žmogaus teisių gynėjų rūstybę dėl
to, kad uždegė žalią šviesą arba dangstė armijos žiaurumus
gyvenvietėse, tokiose kaip Samaškai, kurios karo pradžioje buvo
intensyviai bombarduojami.
Daugelis dabar vadina P.Gračiovą vadu, kuris buvo gerbiamas savo
karių ir kitų vadų daug labiau nei šalies, kuriai jis tarnavo.
Nepriklausomas karinis analitikas Aleksandras Golcas vadina
P.Gračiovą vienu iš geriausių gynybos ministrų, kuriam teko
nepavydėtina dalia vykdyti įsakymus per vieną iš neramiausių
laikotarpių šiuolaikinėje Rusijoje.
„Jis galėjo tapti labai gerbiamu žmogumi, jeigu būtų gyvenęs
kitokiomis sąlygomis“, - A.Golcas sakė radijui „Echo Moskvy“.
