Nepatenkintieji į darbą paleidžia kumščius. Suprantama, gauna atgal. Neįprastos muštynės neseniai sudrebino senąjį Rusijos miestą Riazanę. Rusai mušė nerusus.
Šiuo atveju nuostabą kėlė dvi aplinkybės: pastaruoju metu Rusijoje dažniau būna priešingai: nerusai muša rusus arba kraštutiniu atveju – rusai paleidžia kumščius prieš rusus.
Šį kartą talžomi buvo rusai, o po muštynių valdžios iškviestas OMON būrys atsisakė sulaikyti nugalėtojus ir apskritai nesikišo.
Regis, įprastas, kone buitinis konfliktas, tačiau taip nėra. Tokių muštynių pastaraisiais metais Rusijos miestuose – vis daugiau, o įtampa juntama tiesiog gatvėse.
Kas tai – nesusipratimas, pavydo pasekmė, o gal etninio konflikto užuomazgos? Dar labiau rūpi atsakymas į klausimą: o kam tai naudinga?
Muštynės virto karu
Atrodo, kad viskas prasidėjo kaip paprastai: vakare viename Riazanės rajonų, šalia naktinio klubo, atvykėliai iš Dagestano prilupo kelis vietos taksistus.
Konflikto priežastis neatskleista iki šiol, bet net po muštynių svečiai nenurimo, vaikštinėjo po naktinę Riazanės gatvę talžydami sutiktus praeivius geležiniais vamzdžiais. O paskui išvažiavo.
Nukentėjusieji pranešė apie įvykį policijai, bet ji, kaip paprastai, apsiribojo pranešimu, kad rasti kaltų neįmanoma.
Kitą vakarą viskas vėl pasikartojo toje pat vietoje.
Iš pradžių nuolat prie klubo budintys ir klientų laukiantys taksistai pamatė, kaip keletas dagestaniečių pradėjo mušti merginą.
Taksistai stojo ginti damos ir „išsvaidė” džigitus. Bet netrukus prie klubo atvyko maršrutinis taksi su dagestaniečių pastiprinimu. Tuomet jau kliuvo taksistams.
Bet jie per automobilio radijo stotelę paskelbė pavojų, ir jų puolė gelbėti visi tuo metu buvę laisvi taksi vairuotojai. Po tokio įvykių posūkio dagestaniečiai sušoko į savo maršrutinį taksi ir dingo.
Kūlė ne tik kaukaziečius
Kitą dieną užvirė košė: taksistai nusprendė, kad „juodųjų” savivalė neliks be atsako. Negana to, jie sulaukė Riazanės kazokų bendruomenės palaikymo, juolab kad vienas vietos kazokų atamanų dirbo taksistu.
Į vieną Riazanės miesto centrinių aikščių, pavadintų V.Lenino vardu, suvažiavo 100–200 automobilių (kiek jų tiksliai buvo, niekas neskaičiavo), beje, ne tik taksi.
Visa ši mašinų kolona pajudėjo į priemiesčio rajoną Kaniščevą, jau seniai tapusį atvykėlių kaukaziečių gyvenamąja vieta. Beje, ir maršrutinis taksi buvo iš Kaniščevo.
Atvykę į vietą riazaniečiai pirmiausia pradėjo ieškoti maršrutinio taksi, kurio numerį spėjo įsidėmėti. Bet greitai įsiaudrino ir pradėjo „bausti” visus sutiktus kaukazietiškos išvaizdos vyrus.
Kaip pasakoja liudininkai, „Kaniščevą tiesiog suarė ir užsėjo”. Bet tai spalvų sutirštinimas, nes rajonas gana didelis ir čia gyvena ne tik atvykėliai iš Dagestano. Kad ir kaip būtų, riazaniečiai pasidarbavo nemažai ir uoliai – juolab kad pasipriešinimo nesulaukė.
Grįžę iš „žygio”, nugalėtojai išsivažinėjo po namus, bet ne visi: apie pusę šimto automobilių – daugiausia taksi – pasiliko aikštėje, per kurią kursuoja ir maršrutiniai taksi iš Kaniščevo.
Šioje aikštėje „nugalėtojai” įrengė „kontrolės punktą”: laisvai praleisdavo visus automobilius, išskyrus tuos, prie kurių vairo sėdėjo kaukazietiškos išvaizdos žmonės.
Pastarąsias stabdė ir populiariai aiškino gestų kalba, kad nesidžiaugia matydami juos Riazanėje. Tiesa, jau nebemušė.
Pareigūnai kištis nepanoro
Netrukus į aikštę atvyko OMON būrys, kurį iškvietė išsigandusi miesto administracija, nes tai, kas įvyko, valdininkams, vėpsantiems pro langus, labai priminė maištą ar tautos sukilimą.
Kaip vėliau pasakojo taksistai, jie manė, kad omonininkai puls jų mušti lazdomis. Bet, pasirodo, šis būrys buvo ką tik grįžęs iš Čečėnijos, kur omonininkai galėjo susidaryti savo nuomonę dėl tarpnacionalinių problemų Rusijoje.
Mušeikos ne tik nesulaukė atsako, bet ir buvo pagirti – už tai, kad „pamokė kaukaziečius”.
Iš pradžių būrio vadas priėjo prie taksistų ir iš širdies pasikalbėjo.
Paaiškėjo, kad iki siunčiant OMON į užduotį pareigūnams kažkas pakišo dezinformaciją, esą būtent kaukaziečiai bandė apginti merginą nuo sužvėrėjusių skriaudėjų – taksistų.
OMON vadas tiesiog išvedė savo vyrus iš aikštės, atsisakydamas įvykdyti gautą įsakymą. Tokios įvykių eigos įkvėpti riazaniečiai vėl pareikalavo iš valdžios surasti dagestaniečius – pačių pirmųjų muštynių iniciatorius.
Iki to laiko nusprendė patruliuoti miesto gatvėmis ir keletą dienų tikrai vaikštinėjo po Riazanę nedidelėmis grupėmis ir įvarė baimės visiems juodaplaukiams ir kumpanosiams, nelygu tautybė. Pasekmės juntamos iki šiol.
Atvykėliai – pranašesni?
Dabar Riazanė nusiramino, bet šie įvykiai audringai svarstomi daugelyje kitų Rusijos miestų ir gyvenviečių. Ypač ten, kur per pastaruosius metus apsigyveno nemažai atvykėlių iš Šiaurės Kaukazo – Čečėnijos, Ingušijos, Dagestano ir kitų respublikų, kur daug jaunų žmonių neturi darbo.
Šis persikėlimo procesas vyko ir tebevyksta. Pernelyg sparčiai bei stichiškai ir dėl to jau kilo nemažai problemų.
Pagrindinė jų – atvykėliai nepasirengę įsilieti į dažniausiai slavišką aplinką, o vietos gyventojai nepasiruošę audringoms permainoms, kai rusų krikščioniškos gyvenvietės sparčiai virsta kaukazietiškomis-islamiškomis, turinčiomis visiškai kitokį gyvenimo būdą, kultūrą, papročius.
Atvykėliai dažnai elgiasi įžūliai, tačiau turi ir nemažai pranašumų – jie turtingesni, nes daug dirba ir negeria. Be to, jie labiau susitelkę ir atkaklesni, greitai randa bendrą kalbą su vietos valdžia, nes paperka valdininkus.
Įsikurdami ištuštėjusiuose centrinės Rusijos miesteliuose ir gyvenvietėse, kurias valdžia pripažino neturinčiomis perspektyvos, atvykėliai greitai randa sau darbo: atidaro naujas ar superka vietos pusiau sugriautas fermas ir parduotuvėles, medžio apdirbimo įmones ir kavines, dirbtuves ir automobilių servisus.
Tokiu būdu jie tampa pagrindiniais darbdaviais ir apskritai realiais gyvenimo šeimininkais, o tai daro juos pranašesnius.
Skaičius gerokai išpūstas?
Tačiau vietos gyventojai įsitikinę: atvykėliai pamina vietos vertybes, tradicijas ir tiesiog negerbia vietos gyventojų. Kas tai – bukas pavydas darbštesniems ir sėkmingai dirbantiems atvykėliams ar reali grėsmė, kad Rusijos miestuose įsigali kaukazietiška tvarka?
Kalbėti, kad kaukaziečiai perims šalies kontrolę, regis, būtų absurdiška. Ypač jei tikėtume statistika. 1979 metų surašymo duomenimis, 82 procentus sovietinės Rusijos gyventojų sudarė rusai – dabar jų dalis siekia mažiau nei 80 procentų, o tai reiškia, kad jų sumažėjo nedaug.
Be to, pagrindinis migrantų iš Kaukazo srautas tenka Maskvai – įvairių tautų katilui. Bet ir čia per pastaruosius 15 metų rusų dalis sumažėjo nelabai daug: nuo 90 iki apie 80 procentų.
Tiesa, anot demografijos specialistų, blaiviai vertinti situaciją trukdo stereotipai. Esą kiekvienas atvykęs kaukazietis atrodo kaip dešimt.
Be to, rusai beveik visada atsiskyrę, o kaukaziečiai – susitelkę.
Galiausiai išvien, grupėje, jie labai dažnai pasirodo esą stipresni. Tokia realybė. Bet ar ji tikrai pavojinga?
Iškalbinga Kremliaus tyla
Atsakymų reikėtų ieškoti ne kaukaziečių gyvenamuose rajonuose, o Rusijos širdyje – Kremliuje. Viena vertus, bet kokios – tikros ar juo labiau tariamos – grėsmės įvardyti niekuomet nesibodintis Kremlius šį kartą paslaptingai tyli. Ir ne šiaip tyli – kaukaziečių persikėlimas iš Rusijos pietų stipriai palaikomas centrinės valdžios.
Daugiau nei prieš 2 metus Rusijos prezidento atstovas Šiaurės Kaukazo federalinėje apygardoje Aleksandras Chloponinas parengė darbo neturinčio jaunimo persikėlimo iš Ingušijos, Dagestano ir kitų kalnuotų respublikų į centrinės Rusijos regionus (ten, kur trūksta darbo jėgos) programą.
Oficialiai šios programos Maskva nepriėmė, bet ji jau įgyvendinama, nepaisant dažnėjančių rusų gyventojų protestų.
Bet tokį pat „neformalų atsakymą” jau paruošė gyventojai: daugelyje Rusijos „slaviškų” teritorijų kuriami ir stiprėja kazokų susivienijimai ir bendruomenės – savanoriški sukarinti susivienijimai, skirti duoti atkirtį migrantų iš pietų ekspansijai.
Kazokus remia vietos valdžia
Krasnodaro krašte, kuris iki revoliucijos oficialiai buvo laikomas Kubanės kazokų kariuomenės teritorija, toks sumanymas sulaukė oficialios regioninės valdžios paramos.
Krašto gubernatorius Aleksandras Tkačiovas neseniai pareiškė, kad jau šį rugsėjį bus kuriami kazokų būriai, turintys atremti atvykėlių iš Kaukazo įsikūrimą regione.
Šis pareiškimas sukėlė žmogaus teisių gynėjų ir visuomenės veikėjų pasipiktinimo audrą. Rusijos visuomenės rūmuose buvo pasiūlyta apsvarstyti, ar gubernatoriaus žodžiai nekvepia ekstremizmu.
Bet A.Tkačiovas laikosi nuomonės, kad Kubanė džiaugiasi svečiais, bet šie „privalo laikytis įstatymų, mokėti mokesčius ir gerbti mūsų tradicijas”.
„Kaip sakoma, mūsų vienuolyne galioja mūsų taisyklės”, – pabrėžia gubernatorius.
Įdomu tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki šiol niekaip nereagavo į Kubanės gubernatoriaus žodžius ir ketinimus.
Vėl ta pati iškalbinga tyla. O tai Rusijoje reiškia faktinę Kremliaus paramą.
Todėl kai kurie politologai spėja, kad šiuo metu naujos socialinės tvarkos, turinčios užtikrinti jam politinę paramą, paieškomis užsiėmęs V.Putinas ketina ateityje dar labiau remtis ir rusų nacionalizmu.
Ši situacija pradeda kelti nerimą ir Šiaurės Kaukazo respublikų vadovams.
Į žiniasklaidą jau pateko informacija apie numatomus rusų regionuose esančių kaukazietiškų diasporų atstovų pasitarimus. Juose bus nagrinėjami draugiškesnių santykių užmezgimo su vietos gyventojais būdai ir metodai.
Vienas tokių susitikimų iniciatorių, Dagestano Respublikos nacionalinės politikos, religijos reikalų ir ryšių su užsienio šalimis ministro pavaduotojas Rasulas Gadžijevas mano, kad didžioji kaltės dalis dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo tenka korumpuotiems pareigūnams.
„Į visus nusikaltimus reikia žvelgti iš įstatymo pozicijų. Jei kaltas dagestanietis – bauskite dagestanietį, jei kaltas kitos tautybės atstovas – bauskite būtent jį”, – sakė R. Gadžijevas.
Tuo metu iš įvairių Rusijos regionų vis dažniau gaunama pranešimų apie grupinius susidūrimus, kuriuos pakursto kaukaziečiai.
Bet atsakomieji masiniai slavų žygiai prieš kitataučius, kaip buvo Riazanėje, dar reti.
Bet juk, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kaip byloja rusų patarlė, rusai ilgai kinko, bet greitai važiuoja.
Kolega žurnalistas iš Riazanės papasakojo, kad, praėjus kelioms dienoms po taksistų sukilimo ir „žygio” į Kaniščevą, netoli V.Lenino aikštės, vieno gyvenamųjų namų balkone, buvo pakabintas plakatas su citata iš Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika”: „Laimė tai tautai, kuri bandymo valandoje, nesiklausdama, kaip pagal taisykles elgdavosi kiti panašiais atvejais, paprastai ir lengvai iškelia pirmą pasitaikiusį vėzdą ir pliekia juo tol, kol jos širdyje įsižeidimo ir keršto jausmas virsta panieka ir gailesčiu.”
Plakatą esą iškabino pensininkas, buvęs vietos mokyklos mokytojas, nusprendęs riazaniečiams priminti, ko jų mokė jaunystės metais.
O tai reikštų, jog protestų prieš savo valdžią sudrebintas V.Putino režimas galbūt rado išeitį, kur nukreipti rusų energiją, – daužyti vieni kitus, pliektis tarpusavyje, kol nė vienas nebegalės pakelti rankų. Tokius suskaldytus lengviau valdyti.
