Pasirodo, vienas kompanijos „Microsoft” įkūrėjų savo 8 denių jachtoje mėgsta ne tik organizuoti prašmatnius garsenybių vakarėlius.
Pastarosiomis savaitėmis garsusis filantropas vykdo kur kas svarbesnę misiją – bando ištraukti Antrojo pasaulinio karo metais nuskandinto britų laivo varpą.Ir tai – ne bet koks laivas. Prieš 71 metus tarp Islandijos ir Grenlandijos į gelmes nugrimzdęs „HMS Hood” su savimi nusitempė ir daugiau kaip 1400 žmonių.
Karališkojo laivyno pasididžiavimą, britų laivu-numylėtiniu vadintą „HMS Hood” 1941 metų gegužės 24 dieną nuskandino nacistinės Vokietijos laivyno linijinis laivas „Bismarck”.
Tada atrodė sunkiai suvokiama ir tai, kaip toks jūrų milžinas galėjo nuskęsti vos per 3 minutes.
P. Allenas drauge su specialistų komanda tikisi pagaliau atsakyti į šį klausimą. Vos pasibaigus olimpinėms žaidynėms 552 mln. litų vertės turtuolio jachta atsišvartavo iš uosto Rytų Londone ir Temze tyliai pajudėjo Šiaurės Atlanto link.
Plaukiojanti laboratorija
Daugeliui buvo keista sužinoti, kad plaukiojantys elitinių pobūvių rūmai pavadinimu „Octopus” išsirengė į tokią rimtą ekspediciją. Vis dėlto maždaug 1350 metrų ilgio jachta ir nebuvo sukurta linksmybėms. Tiesa, šio laivo galimybės – itin didelės.
Čia įrengtos dvi sraigtasparnių nusileidimo aikštelės, krepšinio aikštė, naktinis klubas, įrašų studija, baseinas, galintis virsti šokių aikštele. Bet šįkart „Octopus” išplaukė ne į linksmybių kelionę.
Jachta taip pat yra ir plaukiojanti tyrimų laboratorija.
Joje yra povandeninis laivas, į kurį telpa 10 žmonių, ir nuotoliniu būdu valdomas robotas, kuris gali nusileisti net į 3 kilometrų gylį. Būtent šio aparato gniaužtai turėtų iš dugno iškelti „HMS Hood” varpą, kuris iki tragedijos dienos šimtams jūrininkų mušdavo valandas ir rikiuodavo jiems dienotvarkę.
Kruopščiai suplanuotoje „Octopus” misijoje dalyvauja 60 žmonių įgula. Tarp jų esą yra ir keletas buvusių JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų (SEAL) narių.
Jų užduotis – ne šiaip rasti nuskendusį laivą, bet atsakyti į klausimą – kodėl jis nuskendo taip greitai? Atsakymų paieškas apsunkino ir tas faktas, kad laivo ir jo įgulos palaikai iki šiol nepaliesti guli vandenyno dugne beveik 3 km gylyje.
Artimiesiems sužibo viltis
Vilties kibirkštis, kad „HMS Hood” nuskendimo paslaptis gali būti įminta, pirmą kartą įsižiebė 2001-aisiais, kai nuskendusių laivų tyrinėtojas iš Sasekso Davidas Mearnsas surado ir nufilmavo „HMS Hood” liekanas, ant dugno išsibarsčiusias maždaug 2 km spinduliu.
Tąkart nuotoliniu būdu valdomas D. Mearnso povandeninis aparatas apšvietė gelmėje dunksančias dumbliais apaugusias laivo dalis ir jo varpą.
Būtent šis radinys uždegė laive mirusių jūreivių palikuonių širdis. Ir nors laivo žūties vieta dar neseniai buvo saugoma kaip karo kapas, britų vyriausybė ir admiralitetas leido pargabenti simbolinę skenduolio dalį.
Jei viskas klostysis, kaip planuojama, 50 kg svorio varpą jau 2014 metais bus galima išvysti Karališkajame laivyno muziejuje Portsmute – gimtajame „HMS Hood” uoste.
Pramogoms pinigų negaili
Ir vis dėlto kodėl amerikietis P. Allenas nuosavus milijonus leidžia tam, kad papildytų britų karo istorijos pastraipą?
Juk šis amerikietis iki šiol buvo labiau žinomas kaip prabangių vakarėlių, o ne didvyriškų žygių dalyvis.
Jau daug metų aukščiausio lygio žvaigždės P.Alleno sąskaita keliauja į pobūvius, kurie organizuojami įvairiausiuose planetos kampeliuose. Tarp jo svečių – tokios žvaigždės kaip Bradas Pittas ir Angelina Jolie, Mickas Jaggeris, Paulas McCartney, Tomas Hanksas ir Paris Hilton.
O visų įspūdingiausios šventės vyksta žymiajame „Octopus”. Šis laivas – ne tik pats geriausias egzempliorius P.Alleno jachtų parke. 2003 metais baigtas statyti laivas buvo tapusi pačia didžiausia privačia jachta pasaulyje.
Tiesa, konkurentai nesnaudžia – dabar „Octopus” yra nusileidęs į 13-ąją vietą.
Vis dėlto tokia prabanga kainuoja nemažai: vien jo išlaikymas per metus kainuoja sumą, atitinkančią 53 mln. litų, o bako pripildymas – per 2 mln. litų.
Turtus, kurie P. Allenui leidžia visa tai turėti, jis susikrovė iš „Microsoft”. Vieną pelningiausių pasaulio bendrovių jis sukūrė kartu su savo buvusiu mokyklos draugu iš Sietlo Billu Gatesu.
P. Allenas atliko technikos genijaus vaidmenį, o B. Gatesas buvo verslo smegenys.
1983 m. P. Allenas iš kompanijos pasitraukė susirgęs vėžiu. Ta pati klastinga liga, tik kita forma vyrą vėl buvo užklupusi prieš trejus metus. Per tą laiką B. Gatesas tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.
Bet ir P. Allenas toli gražu neskursta. Žurnalo „Forbes” duomenimis, jo turtas vertinamas 14,2 mlrd. JAV dolerių (beveik 40 mlrd. litų).
Istorija susidomėjo vaikystėje
„Mane visada žavėjo šis išskirtinis laikotarpis.
Be to, bėgant metams įsitraukiau į povandeninio tyrinėjimo projektus. Ši misija suderina abu pomėgius, todėl man tai įdomu”, – sakė P. Allenas. Anot jo, ši misija yra ir didelė garbė.
„Varpas bus paminklas šimtams vyrų, žuvusių jūroje.
Džiaugiuosi, kad galiu būti vienas iš tų, kurie padės šį monumentą grąžinti britų žmonėms”, – aiškino 59 metų vyras, neturintis nei žmonos, nei vaikų.
P. Alleno draugai visada žinojo, kad tuštybe dvelkiantys milijardieriaus pomėgiai slepia ir rimtąją asmenybės pusę.
Jis daug metų žavėjosi vandenynų gelmėmis ir domėjosi Antruoju pasauliniu karu – ypač tų laikų lėktuvuose ir laivuose naudotomis technologijomis.
Šis potraukis P. Allenui susiformavo dar vaikystėje, klausantis tėvo Kennetho pasakojimų apie savo tarnybą Jungtinėje Karalystėje karo metais.
Jaunasis Allenas tėvo istorijas perkeldavo į realybę klijuodamas dešimtis plastikinių lėktuvų modeliukų.
Praėjusiais metais, pirkdamas iš vieno Safolko restauratoriaus veikiantį britų naikintuvą „Hurricane”, amerikietis jam prisipažino, kad išpildė savo vaikystės svajonę įsigyti bent vieną tikrą Antrojo pasaulinio karo lėktuvą.
Pademonstravo dosnumą
Žinodamas šį milijardieriaus susižavėjimą, bendrovėje „Blue Water Recoveries” dirbantis D. Mearnsas nusprendė su juo susisiekti ir paprašyti pagalbos.
D. Mearnsą žengti šį žingsnį paskatino žmonių prašymai iškelti laivo varpą, kurį išvydo jo filmuotoje juostoje.
Laivų ekspertas atskleidė, kad P. Allenas ne tiktai sutiko padėti, bet ir pademonstravo didelį dosnumą. Žymusis filantropas brito grįžimą į „HMS Hood” apmokėjo šimtu procentų.
Kitu atveju jam ekspedicija būtų kainavusi per 4 mln. litų.
„Octopus”, kuriuo, kaip manoma, plaukia ir pats kompiuterių genijus, pakeliui sustojo Islandijoje, kur jų laukė dar keletas specialistų.
Kita stotelė – intriguojanti laivo tragedijos vieta. Savaitės pradžioje prasidėjo varpo paieškos, kurios ilgai netruko – tarp nuolaužų gulintis varpas atrodė nepažeistas. Jį tikimasi iškelti per 7–10 dienų.
Uždavinys nėra lengvas
Vieną svarbiausių vaidmenų varpo iškėlimo operacijoje atliks „Octo” – povandeninis P. Alleno aparatas, sveriantis 2,5 tonos ir turintis 70 arklio galių. Jį su laivu jungia kabelis, tiekiantis aparatui elektros energiją ir perduodantis laivui vaizdo bei duomenų signalus.
Jis taip pat turi dvi „rankas”, kuriomis ketina suimti varpą už jo viršutinės dalies. Tada varpas bus nuvilktas toliau nuo laivo kapo ir prie jo bus pritaisytas lynas. Su jo pagalba mirusio laivo simbolis bus iškeltas į vandens paviršių.
Atsidūręs P. Alleno jachtoje varpas iškart bus panardintas į tyrą vandenį, kad būtų apsaugotas nuo aplinkos poveikio.
Vis dėlto operacija nėra paprasta. Jau pirmosiomis dienomis ekspedicijos dalyviai kartkartėmis turėjo stabdyti savo darbus dėl blogų oro sąlygų.
Juos dar labiau apsunkino ir vandenyno gelmėje srūvančios stiprios vandens srovės.
Juolab kad varpas sveria beveik tiek, kiek daugiausia gali pakelti „Octo”, – 55 kg.
Beje, robotas turės atlikti ir karinio laivyno patikėtą misiją – prie „HMS Hood” liekanų pritaisyti baltą emblemą, žyminčią skenduolio kapą.
Nerimas – ir dėl vagių
Žinoma, yra ir trečioji, ne mažiau už dvi pirmąsias svarbi ekspedicijos užduotis. O gal net svarbiausia – pamėginti atskleisti, kodėl „HMS Hood” nuskendo vos per tris minutes. Įminti šią mįslę turėtų padėti „Octo” įmontuotos vaizdo kameros.
„Kai mes praėjusį kartą nusileidome žemyn, tik mėginome suprasti, ką matome. O dabar mums anoji išvyka – kaip gidas. Todėl šį kartą galėsime keliauti į pasirinktas vietas ir bandyti atsakyti į rūpimus klausimus”, – kalbėjo D. Mearnsas.
Pasak nuskendusių laivų tyrinėtojo, grįžti ir iškelti „HMS Hood” varpą jį skatino ne tik karo aukų giminės.
Vyras baiminosi, kad po to, kai daugybė žiūrovų pamatė jo filmą apie laivo liekanas ir sužinojo, kur jos yra, iškilo grėsmė, jog į varpą pasikėsins nelegalūs lobių medžiotojai.
Ekspedicijos dalyviai neabejoja: su laivu paskendusių vyrų kūnai jau seniai suirę. Bet P.Alleno jachtos įgula neketina jų užmiršti: „Octopus” vyks jų pagerbimo ir vainiko padėjimo ceremonija.
Ji itin svarbi neseniai atsistatydinusiam kontradmirolui Philipui Wilcocksui, kuris jachtoje neoficialiai atstovauja Karališkajam laivynui.
Karininko dėdei Ericui buvo 20 metų, kai jis lemtingąjį 1941 metų gegužės 24-osios rytą kartu su 1400 kitų jūreivių atgulė amžinojo poilsio bendrame kape Atlanto vandenyno dugne. Dauguma tą dieną žuvusių nebuvo sulaukę savo 25-ojo gimtadienio.
„Mano močiutę žinia apie jauniausio sūnaus mirtį sugniuždė.
Daug sunkiau gedėti tų, kurie mirė ten, negu tų, kurie palaidoti žemėje”, – savo šeimos patirtį atskleidė britas.
Ph. Wilcocksas tvirtino, kad ir jis, ir kiti mirusiųjų giminaičiai yra be galo dėkingi P.Allenui už pagalbą.
„Be jo nieko panašaus nebūtų įvykę”, – kalbėjo kontradmirolas. („The Daily Mail”, Paulas Allenas („Twitter”), LR)
Per tragišką susidūrimą gyvi liko trys žmonės
Vieną geriausių Karališkojo laivyno sunkiųjų kreiserių „HMS Hood” prieš 7 dešimtmečius į dugną pasiuntė nacistinės Vokietijos laivyno linijinis laivas „Bismarck”.
Šis ir kitas nacių laivas – sunkusis kreiseris „Prinz Eugen” 1941-ųjų gegužės 24-ąją įsivėlė į mūšį su „HMS Hood” ir linijiniu laivu „HMS Prince of Wales”. Vokiečiai pasirodė pranašesni.
Pasak liudininkų, 40 tūkst. tonų talpos milžiną pakirto galingas sprogimas, kurį sukėlė tiesioginis „Bismarck” pabūklo pataikymas į „HMS Hood” amunicijos skyrių.
Apšaudytas „HMS Prince of Wales” atsitraukė, o liepsnų dūmuose paskendęs „HMS Hood” lūžo per pusę ir į dugną su savimi nusitempė beveik visą savo įgulą. Iš 1418 „HMS Hood” įgulos narių gyvi liko tik 3. Paskutinis likęs gyvas „HMS Hood” jūreivis Tedas Briggsas mirė 2008-aisiais.
Žinia apie nelaimę taip pribloškė tuometį Jungtinės Karalystės premjerą Winstoną Churchillį, kad jis išgriaudėjo savo garsųjį įsakymą: „Paskandinkite „Bismarck”!”
Medžioti „HMS Hood” žudiko leidosi dešimtys karo laivų iš Karališkojo laivyno. Galiausiai, nepraėjus nė kelioms dienoms, „Bismarck” buvo užspeistas ir negailestingai suvarpytas britų laivų sviedinių ir torpedų.
