„Mūsų ataskaita parengta, pasirašyta visų komisijos narių.Aš galutinai jį vizuosiu antradienį, o indoneziečiai reikalauja laiko iki spalio vidurio. Jie yra tiriančioji pusė, todėl mes su jais deriname savo veiksmus“, - aiškino Rusijos pramonės ir prekybos viceministras Jurijus Sliusaris.
Laineris „Sukhoi Superjet-100“sudužo gegužės 9-ąją per demonstracinį skrydį. Lėktuvas rėžėsi į Salako kalną. Žuvo visi lėktuve buvę žmonės – iš viso 45.
Techninių gedimų versija atmesta
Nuo pat pradžių buvo aptariamos įvairios įvykio versijos. Pagrindinės buvo dvi – lėktuvo katastrofa įvyko dėl ekipažo klaidos ar techninio gedimo. Nemažai ekspertų išsakė mintį, kad per skrydį galėjo išsiderinti lainerio valdymo sistemos. Esą lėktuvas sumažino skrydžio aukštį jau po to, kai aplenkė kalną ir išskrido į tiesiąją – blogas oras, lėktuve keleiviai, lėktuvas ruošiasi netrukus leistis, ir kad leistis būtų saugiau, geriau matytųsi juosta, ekipažas nusileidžia žemiau. Bet dėl kažkokios priežasties lėktuvas staiga pasisuko 150 laipsnių kampu ir įsirėžė į kalną, Ekspertų manymu, gali būti, kad išsiderino kompiuteris.
Taip pat buvo išsakoma hipotezė, kad priartėjus prie kliūties nesuveikė perspėjimo sistema. Nemažai ekspertų linkę manyti, kad sistema kaip tik suveikė gerai, bet ekipažas galėjo į signalą nesureaguoti.
Versija apie techninius gedimus buvo atmesta – birželio pabaigoje Rusijos specialistai „juodųjų dėžių“ duomenų pagrindu padarė išvadą, kad lėktuvo sistemų darbe gedimų nebuvo.
Visa kaltė – žmonėms
Kalbant apie vadinamąjį žmogiškąjį faktorių, buvo nagrinėjamos kelios versijos. Daroma prielaida, kad pilotai galėjo tiesiog girtis lainerio galimybėmis prieš potencialius užsakovus, todėl išjungė įspėjimo apie priartėjimą prie kliūties sistemą. Ant ekipažui vadovavusio Aleksandro Jabloncevo krenta ir kaltė dėl to, kad jis nusileido į aukštį, mažesnį už aplink esančių kalnų aukštį.
Nemažai ekspertų, taip pat ir iš Indonezijos, pripažino, kad toks sprendimas buvo pagrįstas – pilotai bandė iš apačios apeiti didžiulius kamuolinius lietaus debesis, nusileidusius iki 11 km aukščio. Pasak specialistų, tokioje situacijoje pilotas stengiasi apeiti atmosferos frontą iš šono arba iš apačios. Be to, sprendžiant iš visko, ekipažas buvo įsitikinęs, kad prieš juos – lyguma, lėktuvas buvo ruošiamas leistis, todėl ir buvo sumažintas skridimo aukštis. Pagal vieną iš versijų, klaidą galėjo padaryti dispečeris – dėl didelio užimtumo jis laiku neatsakė į užklausimą apie tolesnį skridimą pasirinkta kryptimi po aukščio sumažinimo.
Taip pat žiniasklaida pranešė, kad juodųjų dėžių turinys parodė, jog lėktuvo kabinoje per skrydį buvo pašalinių žmonių. Pastebėta, kad per skrydį lėktuve vyravo ne darbinė, o šventinė nuotaika. Išvakarėse ant žemės buvo švenčiama Neptūno šventė, kuri buvo pratęsta ir per vieną iš ankstesnių skrydžių. Per demonstracinį skrydį katastrofos išvakarėse ekipažui vadovaujantis A. Jabloncevas atliko viražus tarp viršukalnių, sukeldamas potencialių pirkėjų entuziazmą. Gali būti, kad nelaimės dieną jis nusprendė pakartoti pavojingą manevrą.
Jį darydamas patyręs pilotas galėjo susipainioti, mano kai kurie jo kolegos. Antrasis demonstracinis skrydis gegužės 9-ąją buvo pirmojo, sėkmingo skrydžio veidrodinė kopija. Pirmąjį kartą lėktuvas, išskridęs iš Chalimo oro uosto, atliko kažką panašaus į ovalą prieš laikrodžio rodyklę. Antrą kartą tas pats maršrutas buvo skrendamas pagal laikrodžio rodyklę dėl pasikeitusios vėjo krypties. A. Jabloncevas nusprendė tolimiausiame nuo oro uosto taške atlikti ne posūkį, o papildomą ratą, per kurį sumažino skrydžio aukštį, taip nušaudamas du zuikius – pasiruošdamas patogesniam nusileidimui ir pratęsdamas paties skrydžio laiką. Bet baigdamas šį papildomą ratą pilotas, galimas daiktas, apsiriko: vietoj to, kad pasuktų į šiaurę, atgal į oro uostą, jis pasuko lainerį į pietus – į Salako kalną.
Sistema keletą kartų įspėjo apie pavojų, bet A. Jabloncevas, būdamas įsitikinęs, jog skrenda virš lygumos link oro uosto, nepatikėjo signalais. Kad vyksta kažkas negero, pilotas, matyt, įtarė tik prieš pat smūgį į kalną. Kaip žinoma iš vienos iš „juodųjų dėžių“ šifruočių, likus keletui sekundžių iki katastrofos A. Jabloncevas, iki tol buvęs visiškai ramus, su siaubu sušuko: „Viešpatie, kas čia!?“ Tai buvo jo paskutiniai žodžiai.
