Nemaža dalis Slovėnijos visuomenės ir žiniasklaidos išreiškė paramą Katalonijos norui atsiskirti nuo Ispanijos.
„Daugybės slovėnų širdys plaka Katalonijos žmonėms“, – pareiškė šalies prezidentas Borutas Pahoras.
Kas įvyko
1990-ųjų gruodį, Belgradui atsisakius suteikti Slovėnijai daugiau autonomijos, ši surengė referendumą dėl nepriklausomybės. Jugoslavija nebandė užkirsti kelio šiam balsavimui, į kurį atėjo 95 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. 88,2 proc. balsavusiųjų palaikė nepriklausomybės idėją.
Žlugus deryboms tarp Slovėnijos ir Belgrado, Slovėnijos parlamentas sudarė visas reikalingas sąlygas atsiskirti, ir 1991-ųjų birželio 25-ąją buvo paskelbta Slovėnijos nepriklausomybė. Tą pačią dieną nuo Jugoslavijos atsiskyrė ir gretima Kroatija.
Po Slovėnijos nepriklausomybės priėmimo buvo mobilizuota Jugoslavijos armija: per 10 dienų trukusius neramumus žuvo 62 žmonės. Vis dėlto, tarpininkaujant ES, liepos 7 dieną buvo susitarta dėl paliaubų, kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės pastangų atidėjimo trims mėnesiams.
Vėliau Slovėnija įsivedė savo valiutą ir gruodį priėmė konstituciją. Belgradas nebesipriešino, o Slovėniją palaipsniui ėmė pripažinti tarptautinė bendruomenė.
2004-aisiais Slovėnija prisijungė prie ES.
„Tinkamas momentas“
Anot pirmojo nepriklausomos Slovėnijos užsienio reikalų ministro Dimitrijaus Rupelio, jo šalis „pagavo labai tinkamą momentą“.
„Gavome nepriklausomybę Europos „pavasario audros“ viduryje arba Jugoslavijos ar Sovietų (Sąjungos) krizių viduryje, besibaigiant Šaltajam karui“, – naujienų agentūrai AFP sakė D. Rupelis.
Slovėnijos, kaip ir Katalonijos, ekonomika buvo gana stipri, tačiau ji turėjo daugiau autonomijos teisių nei minėtas Ispanijos regionas. Slovėnija turėjo beveik visas atskiras ministerijas; centralizuotai Jugoslavijoje rūpintasi tik gynyba ir vidaus reikalais.
Pamokos Katalonijai
Pasak D. Rupelio, Slovėnija veikė neskubėdama: „Turėjome plebiscitą, kuriam niekas nebandė užkirsti kelio, surengėme jį taikiai; tada palaukėme šešis mėnesius prieš paskelbdami nepriklausomybę.“
„Nuo plebiscito iki krizės pabaigos iš viso praėjo devyni mėnesiai. Tarptautinio pripažinimo procesas užsitęsė iki 1992-ųjų pavasario“, – pridūrė jis.
Tačiau daug svarbesnis šaliai buvo ES tarpininkavimas ir trijų mėnesių pereinamasis laikotarpis. Ispanijai ir Katalonijai toks laikotarpis leistų „sustabdyti visus priešiškus veiksmus ir grasinimus, kad galėtų vykti derybos“, sakė pirmasis Slovėnijos diplomatijos vadovas.
„ES turėtų nustatyti gaires tokiam dialogui, o tada mes galėtume padėti savo patirtimi ir simpatija“, – pridūrė jis.
Slovėnų parama
Oficialiai Liubliana ragino taikiai spręsti Katalonijos krizę ir sakė, kad tai yra vidinis šalies reikalas. Tačiau kai kurie įtakingi slovėnų politikai neslėpė savo skirtingų nuomonių šiuo klausimu.
„Kaip prezidentas, turiu suprasti, kad mano pozicija gali būti laikoma kišimusi į kitų valstybių vidaus reikalus“, – sakė B. Pahoras, aiškindamas, kad remia oficialią Liublianos poziciją.
„Tačiau taip pat nesuklysiu sakydamas: mes, slovėnai, suprantame, kad pasiekėme nepriklausomybę per laisvą apsisprendimą, ir kad kitos tautos irgi turi tokią teisę“, – pridūrė prezidentas.
Pirmasis nepriklausomos Slovėnijos premjeras Aloizas Peterlė savo ruožtu pabrėžė, kad tuometinės sąlygos Jugoslavijoje ir dabartinė Ispanijos situacija smarkiai skiriasi.
„Norėjome atsikratyti nedemokratinio režimo, o katalonai gyvena demokratiškoje Ispanijoje“, – sakė jis praėjusią savaitę.
Jis taip pat pažymėjo, kad nors 90 proc. katalonų palaikė nepriklausomybės idėją per spalio 1-ąją įvykusį referendumą, rinkėjų aktyvumas nesiekė 50 procentų. Be kita ko, plebiscito nepripažino ir Madridas.
