Pasak „Le Figaro“, rinkėjų aktyvumas 17 val. Prancūzijos (18 val. Lietuvos) laiku buvo 69,42 proc. Rinkimuose prieš penkerius metus rinkėjų aktyvumas tokiu pat metu buvo vos didesnis – 70,59 proc. 2007 metais 17 val. balsavo 73,87 proc. visų rinkėjų, o 2002 metais – 58,45.
12 val. Prancūzijos (13 val. Lietuvos) laiku rinkėjų aktyvumas buvo 28,54 proc – panašiai, kaip per praėjusius prezidento rinkimus. Prieš penkerius metus vidudienį aktyvumas buvo 28,29 proc. Manoma, kad šiuose rinkimuose balsuos apie 80 proc. visų rinkėjų.
Kartosis „Brexit“ scenarijus?
Po praėjusių metų didžiųjų sukrėtimų – Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose ir „Brexit“ referendumo – prancūzai nuolat kartojo, kad jų toks likimas neištiks.
Anglosaksiškose šalyse per pastaruosius porą metų rinkėjų apklausos ir ekspertų prognozės šaudydavo pro šalį, tačiau viltasi, kad Prancūzijoje taip neįvyks, rašo „Lietuvos rytas“.
Ilgą laiką taip ir atrodė. Kelis mėnesius visuomenės nuomonės apklausose aiškiai pirmavo du labai skirtingi kandidatai – kraštutinės dešinės kandidatė Marine Le Pen ir nuosaikus centristas Emmanuelis Macronas.
Bet pastarosiomis savaitėmis kova išsilygino.
Dabar, prieš pirmąjį rinkimų turą, tyrėjai ir lažybų bendrovės – tiesa, užsienyje, nes Prancūzijoje lažintis dėl politikos draudžiama, – kalba apie „keturių žirgų lenktynes“.
„Man tai labiausiai jaudinantys rinkimai, nes juose daug neaiškumo. Manau, rinkėjų aktyvumas bus didesnis, nei prognozuojama. Visa šalis sulaikė kvapą“, – „Lietuvos rytui“ teigė paryžietis Jeanas Baptiste’as Caridroit.
Negalima sakyti, kad konservatorius François Fillonas pakilo iš pelenų tartum feniksas, bet galvą po metų pradžioje jį sužlugdžiusio korupcijos skandalo jis tikrai pakėlė.
O vaivorykštę užpildė komunistams simpatizuojantis kraštutinių kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas.
Visiems šiems keturiems politikams yra galimybių sekmadienį patekti į antrąjį rinkimų turą, kuris vyks gegužės 7 dieną.
Be to, maždaug trečdalis rinkėjų iki šiol teigia neapsisprendę, už ką balsuos. Tad iki šiol kone tobulai 2007-ųjų ir 2012-ųjų rinkimų laimėtojus nuspėję Prancūzijos sociologai sumišę.
„Tokios situacijos dar nėra buvę. Labai netikėta, kad turime keturis potencialius finalistus“, – teigė tyrimų bendrovės „Kantar Public France“ vadovas Emmanuelis Riviere’as.
Tačiau kodėl Europa taip susidomėjusi stebi, kaip baigsis šie rinkimai? Kodėl svarbu, kas taps Prancūzijos prezidentu?
Galėtų sugriauti Europą
„Kai Prancūzija nusičiaudo, Europa suserga plaučių uždegimu“, – tokiais palyginimais šią savaitę mirga Senojo žemyno spauda.
Svarbiausia šios ligos nerimo priežastis – partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė M.Le Pen. Ji yra pažadėjusi surengti referendumą dėl Prancūzijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES), atsisakyti euro, išstoti iš Šengeno zonos ir uždaryti sienas migrantams.
Britų pradėto pasitraukimo proceso suduotas smūgis – juokas, palyginti su tuo, ką Bendrijai ir euro zonai padarytų „Frexit“.
Mat, priešingai negu Jungtinė Karalystė, kuri prie Europos Bendrijos prisijungė po kelių dešimtmečių ir visada siekė laikytis atokiau, Prancūzija visada buvo viena iš centrinių žemyno vienijimosi jėgų.
O pasitraukus britams ji taptų ir antra pagal dydį Europos ekonomika po Vokietijos. O kur dar nuolatinė šalies vieta pasaulio krizes sprendžiančioje Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Prancūzų užmojai ir nepasitenkinimas davė toną Europos integracijos proceso greičiui ir formai. Tad jei pats Paryžius nustos tikėti Bendrijos idėja, ES išlikimui iškils rimta grėsmė.
Svarbūs parlamento rinkimai
M.Le Pen – ne vienintelė kandidatė, kalbanti prieš Europą. 65 metų kraštutinis kairysis J.L.Melenchonas taip pat norėtų surengti referendumą dėl Prancūzijos narystės bloke.
Ar reikia panikuoti, kad du iš keturių daugiausia vilčių atsidurti Eliziejaus rūmuose turinčių politikų norėtų atsukti Briuseliui nugarą? Viskas daug sudėtingiau. Dar ir dėl to, kad Prancūzijos šįmet laukia ne tiktai prezidento, bet ir parlamento rinkimai.
Birželį paaiškės, su kokia partijų dauguma naujajam prezidentui reikės dirbti. Be to, vyriausybei vadovaus ministras pirmininkas, su kuriuo taip pat reikės palaikyti gerus santykius.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis teigė, kad Prancūzijos prezidentas be parlamento paramos negali valdyti efektyviai.
„Šiemet gali susiklostyti situacija, kurios Prancūzijoje nebuvo seniai, – prezidentas nepriklausys nė vienai iš tradicinių partijų.
Anksčiau prancūzai išrinkdavo kairiųjų arba dešiniųjų kandidatą, tad būdavo aišku, ar prezidentas turi savo daugumą parlamente, ar ne“, – „Lietuvos rytui“ aiškino politologas.
Pavyzdžiui, nei M.Le Pen, kurios „Nacionalinis frontas“ Nacionalinėje Asamblėjoje šiuo metu turi dvi vietas, nei E.Macronas, kuris prieš rinkimus sukūrė naują politinį judėjimą „En Marche!“ („Pirmyn!“), apie daugumą negalės pasvajoti ir turės prisijaukinti svetimas politines partijas.
„Prezidentas turės bandyti suartėti su viena iš jėgų. Todėl, pavyzdžiui, net jeigu laimėtų M.Le Pen, bet parlamente bus proeuropietiškos jėgos, jos užmojams keisti konstituciją bus užkirstas kelias“, – svarstė M.Jastramskis.
Naujoką ir myli, ir nekenčia
Kandidatai – visų įmanomų politinio spektro atspalvių, o keturi dažniausiai apklausose minimi politikai po savo sparnu glaudžia skirtingas visuomenės grupes.
Pasak Paryžiuje politikos mokslus studijuojančio Audriaus Justino Ričkaus, daug jaunų žmonių ketina balsuoti už 39-erių buvusį bankininką E.Macroną.
„Jis – vienintelis kandidatas, kuris yra socialiai liberalus ir proeuropietiškas, o didelė dalis jaunimo būtent tokia ir yra. Jis turi žavesio, daug kam patinka, kad jis kitoks – laisvai kalba angliškai, save vadina progresyviu politiku, o tai visai naujas terminas Prancūzijoje“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo lietuvis.
Už glaudesnę ES integraciją pasisakantis E.Macronas vadina save ne kairiuoju ar dešiniuoju, o „sąžiningu ir pragmatišku“ politiku.
Regis, iš noro įtikti visiems jis kartais atrodo net pernelyg aptakus, bet žada ir reformų, kurių po žlugdančios François Hollande’o kadencijos prancūzai trokšta tarsi šviežio oro gurkšnio. Tiesa, dėl tų pačių priežasčių kai kurie prancūzai jo ir nemėgsta.
Anot J.B.Caridroit, E.Macronas negali nusiplauti to, kad ypač nepopuliaraus prezidento F.Hollande’o remiamoje socialistų vyriausybėje ėjo ekonomikos ministro pareigas.
„Mane tiesiog siutina, kaip šį finansinio valstybės elito kandidatą ir jo tuščią programą remia laikraščių propaganda.
Jis atstovauja globalistiniam elitui ir viskam, ką pernai atmetė amerikiečių ir britų rinkėjai“, – aiškino studentas.
Skandalai ir hologramos
„Lietuvos ryto“ kalbintas prancūzas ruošiasi balsuoti už F.Filloną. J.B.Caridroit negąsdina ir tai, kad šis politikas yra įtariamas fiktyviai įdarbinęs savo šeimos narius, mokėjęs atlygį už darbą, kurio jie tikriausiai neatliko.
„Jis nori vykdyti reformas, yra sukaupęs patirties ir supranta Prancūzijos subtilybes“, – 63-ejų konservatorių gyrė J.B.Caridroit.
Regis, pastarąsias porą savaičių taip mano ir daugiau dešiniųjų. Mat jau nurašytas F.Fillonas įsitvirtino trečioje arba ketvirtoje vietoje pagal rinkėjų apklausas.
Panašias arba kiek mažesnes galimybes patekti į antrąjį turą turi J.L.Melenchonas. Jis, kaip teigė A.J.Ričkus, visai patinka kairiųjų pažiūrų jaunimui: „Jis gerai pasirodė debatuose, o Paryžiuje surengė mitingą, į kurį susirinko 150 tūkst. žmonių. Tai padarė įspūdį rinkėjams.“
Tiesa, didžiausią įspūdį J.L.Melenchonas galėjo padaryti ne savo radikalia ir turtuolius papurtyti siekiančia ekonomine programa, bet moderniais, nors ir šypseną keliančiais sprendimais.
Kandidatas sugebėjo vienu metu kalbėti net su 35 tūkst. žmonių – jo vaizdas antradienio mitinge Dižone buvo kaip holograma transliuojamas į dar šešis Prancūzijos ir jos užjūrio kolonijų miestus.
Teroro baimė neatslūgo
Tiesa, kur Prancūzija – ten ir paaštrėjusi baimė dėl saugumo. Nuo Paryžiaus teroro išpuolių jau 17 mėnesių nepaprastosios padėties sąlygomis gyvenanti šalis sustiprino ir rinkimų apsaugą.
Prie rinkimų apylinkių visoje šalyje rytoj budės daugiau nei 50 tūkst. policininkų ir karių.
Įtampą dar pakurstė Marselyje suimti du įtariami teroristai, kurių butuose aptikta 3 kilogramai sprogmenų ir galingas ginklų arsenalas.
Radikalai planavo surengti ataką rinkimų laikotarpiu ir taikėsi į vieną iš kandidatų. Kurį? Iki galo neaišku.
Žinoma, labiausiai tokia retorika uždega 48-erių M.Le Pen rinkėjus. Paniekos musulmonams, užsieniečiams ir imigrantams neslepianti politikė dabar pataiko į jautriausią dėl teroro sunerimusių prancūzų vietą.
„Ji supranta, kodėl žmonės kenčia. Bet jos pažadai yra nerealūs ir ji neturi patirties, kaip valdyti šalį“, – pabrėžė J.B.Caridroit.
Politikę aktyviai remia ir provincijos žmonės. Gal dėl to M.Le Pen vienintelė sekmadienio vakarą rinkimų rezultatų lauks ne sostinėje, o buvusiame angliakasių kaimelyje Hene Bomone, kurį valdo „Nacionalinis frontas“.
„M.Le Pen ir J.L.Melenchono rėmėjų grupės iš dalies sutampa. Tai darbininkai, bedarbiai, ypač ilgai darbo negalintys susirasti jauni žmonės“, – aiškino M.Jastramskis.
Rusijos įtakos nebijo
Prancūzijoje baimes dar labiau kursto Rusijos ranka, kuri buvo kyštelėta į JAV prezidento rinkimų procesą siekiant padėti vietiniam populistui D.Trumpui.
Jungtinių Valstijų žvalgybos agentūros iki šiol vykdo tyrimą dėl tikrojo iš Maskvos suorganizuotų programišių atakų masto, bet teisėsauga užtikrintai paskelbė, kad Rusija tikrai mėgino padėti respublikonų kandidatui.
Prancūzai nuo pernai kartoja: jei rusai paliko pėdsakų už Atlanto, Europos šaliai galimybių išvengti jos įtakos beveik nėra.
Rusijos propaganda remia du kandidatus – M.Le Pen, kuri kovą Maskvoje spaudė ranką Vladimirui Putinui tarytum būtų jau išrinkta valstybės vadovė, ir buvusį premjerą F.Filloną, kuris seniai kalba apie ES sankcijų Rusijai atšaukimą ir kuriam, kaip teigiama, Rusijos prezidentas po motinos mirties nusiuntė užuojautos laišką ir vyno butelį.
Prancūziškoje Kremliaus kontroliuojamo naujienų portalo „Sputnik“ versijoje pastarąją savaitę pasirodė straipsniai ugningomis, tačiau tikrovės neatitinkančiomis antraštėmis: „F.Fillonas sugrįžo į nuomonių apklausų viršūnes“.
„Amerikos istorija kartojasi Prancūzijoje. Daug rinkėjų naujienas skaito ne įprastuose leidiniuose, o socialiniuose tinkluose. Todėl čia lengviau sklinda „Sputnik“ ir „Russia Today“ platinamos melagingos naujienos“, – teigė liberalaus naujienų portalo „Rue89“ įkūrėjas Pierre’as Haski.
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad Prancūzijoje melagingos naujienos nelimpa taip kaip amerikiečius įtikinusios absurdiškos žinios apie Hillary Clinton.
Slaptu homoseksualų lobistu Rusijai palankioje žiniasklaidoje išvadintas E.Macronas tik gūžtelėjo pečiais. Prancūzų nesudomino ir Rusijos interesams kartais atstovaujančios paslaptis viešinančios svetainės „WikiLeaks“ grasinimai atskleisti dar baisesnių faktų.
„Nemanau, kad rusų pastangos turės daug įtakos rinkimų rezultatams. Kartais jie puikiai moka kelti sumaištį ir skleisti melagingą informaciją. Bet galima sakyti, kad dažniau mėgindami supleškinti namą jie apsvyla ir patys“, – šyptelėjo Strateginių tyrimų fondo Paryžiuje įkūrėjas François Heisbourg’as.
Priemiesčių jaunimas gali nusverti kartelę
Prancūzams aštriausia problema – žlunganti ekonomika ir 10 proc. ribą peržengęs nedarbas. Viena labiausiai jo paveiktų visuomenės grupių yra priemiesčių jaunimas, kuris skundžiasi, kad valdžia dėl jų nieko nepadarė.
„Balsavome už socialistus, bet turime tokius liūdnus rezultatus“, – piktinosi marokietis Youssefas Rachidi, gyvenantis nusikalstamumu garsėjančiame socialinių būstų komplekse prie Paryžiaus. Tokie vargšų rajonuose besiglaudžiantys nusivylę rinkėjai gali nulemti ir rinkimų rezultatą.
Dabar sociologai svarsto, ką pasirinks 2012-aisiais aistringai už François Hollande’ą balsavusi grupė, kuri sudaro apie 7 proc. Prancūzijos gyventojų. Dauguma jų – užsienio kilmės, todėl griežtai prieš imigraciją pasisakančią M.Le Pen jie tikrai atmes. Tačiau socialistų valdžia nusivylusį jaunimą traukia ir J.L.Melenchonas, žavintis juos tuo, kad norėtų turtuolius apmokestinti net 100 proc. tarifu.
Tiesa, nors daug kandidatų iš paskutiniųjų siekia įtikti priemiesčių jaunimui, ekspertų teigimu, dauguma miestų apylinkėse gyvenančių žmonių gali iš viso nuspręsti neateiti į rinkimus, jeigu kandidatai nepalies jiems ypač rūpinčios problemos. Tai padėtų kraštutinei dešinei, kurios uolūs sekėjai visada pasirodo rinkimų apylinkėse.
