Prancūzas poetas ir dramaturgas Jeanas Cocteau dievino kabareto „Mulenružas“ merginas. Jis poetiškai vadino jas „didingos ir žavingos epochos kariatidėmis“.
Tačiau J.Cocteau kalbėti bepigu – jis buvo kitoje scenos pusėje. O ant jos ir užkulisiuose kabareto šokėjoms nebuvo lengva.
Bent jau taip pasakoja feministinę knygą parašiusi buvusi šokėja Bee Rowlatt.
Ji tvirtina: šis darbas negailestingas, o šokančių merginų gyvenimas – tikrai nepavydėtinas.
Bet kodėl tapti „Mulenružo“ kabareto šokėjomis nori šimtai?
Atsidūrė to nesuprasdama
B.Rowlatt buvo dar paauglė, kai pradėjo darbą viename kabareto šou Kanarų salose ir nė neįtarė, į ką tada įsipainiojo.
Iki tol ji buvo atsidavusi balerina ir jau tada puoselėjo feministines pažiūras. Tačiau norėjo užsidirbti, o šis darbas atrodė kaip galimybė tai padaryti.
Šou, į kurį ji pateko, buvo spalvingų plunksnų, ilgų blakstienų, nuogų krūtų ir kojų kilnojimo paradas.
Tačiau visos šios spalvos scenoje neatspindėjo juodos konkurencijos užkulisiuose.
„Tai buvo pramogų verslas. Išlikti galėjo tiktai liesiausios ir pikčiausios, – prisimena B.Rowlatt. – O aš, kaip jauniausia šokėja, turėjau visko mokytis.
Nesugebėjau šokti su tais prakeiktais sidabriniais aukštakulniais ar netgi tinkamai užsimauti kelnaičių su juostele.
Ir, mano siaubui, kai kurios šokėjos scenoje buvo nuogomis krūtimis.“
Tai buvo riba, kurios B.Rowlatt pati nenorėjo peržengti.
Baletą anksčiau šokusi mergina tuomet jautėsi kaip patekusi į kitą planetą – žibančią blizgučiais, bet keliančią daug iššūkių.
Prisitaikė prie režimo
Po savaitės repeticijų B.Rowlatt vis dar negalėjo šokti su aukštakulniais, tačiau ją mokiusi šokėja, kurią visi vadino tetule Debbie, pasakė: „Nekreipk dėmesio į pūslėtas kojas ir jokiu būdu nenusiauk batų.“
Netrukus mergina sužinojo apie „svorio dienas“, kai šokėjos būdavo sveriamos ir apšaukiamos dėl papildomų kilogramų.
Priprato prisiklijuoti milžiniškas blakstienas, tolygiai įdegti, niekada nevalgyti ir negerti prieš šou. Suprato, kad negalima painiotis po kojomis pagrindinei šokėjai.
Po kiekvieno pasirodymo pusnuogės merginos sėdėdavo veidrodžio lemputėmis apšviestame persirengimo kambaryje, siūdavo sudriskusias pėdkelnes ir viena kitai apnuogindavo sielas.
Netikę vaikinai, skaudi vaikystė, dietos, seksualinės patirtys su tos pačios lyties atstovėmis, abortai, nepavykusios plastinės operacijos – šios moterys kalbėdavosi apie viską.
Nė viena jų, kaip daug kam galėtų pasirodyti, nebuvo kvaila ar tuščia. Jos buvo nepriklausomos, protingos, sunkiai dirbančios merginos.
„Tai buvo kambarys mažai uždirbančių alkanų moterų, kurias visuomenė vadino kekšėmis, o darbdaviai – karvėmis ant ledo“, – pasakojo B.Rowlatt.
Vėliau moteris šį darbą metė, tačiau nuo tada nenustojo svarstyti, kodėl daugybė merginų sutiko taikstytis su tokiu gyvenimu.
Kankanas kankina kūną
Atsakymą į šį klausimą moteris po daugybės metų mėgino surasti bene geriausiai pasaulyje žinomame kabarete – Paryžiaus „Mulenruže“.
Čia ji apsilankė su tetule Debbie, kuri paauglystėje ją mokė gudrybių su sidabriniais aukštakulniais ir priklijuojamomis blakstienomis. Moteris nusivedė B.Rowlatt į raudonąjį kabaretą, kuriame pati dirbo jaunystėje.
Legendinis „Mulenružas“ – kankano gimtinė. Kai šį šokį įamžino dailininkas Henri de Toulouse’as-Lautrecas, jis netrukus tapo šio kabareto firminiu ženklu.
Viename pirmųjų enciklopedijos „Oxford Companion to Music“ leidimų kankanas apibūdinamas kaip „audringas ir nepadorus šokis, kuriuo išnaudojami britai ir amerikiečiai turistai, galintys gerai sumokėti, kad būtų šokiruoti“.
Tačiau „Mulenružo“ šokėjos šį kojų kilnojimo šokį apibūdintų kitaip – kaip didžiausią košmarą.
Tai pavojingiausias, daugiausia ištvermės reikalaujantis ir daugybę šokėjų sužalojantis šokis.
Tetulės Debbie teigimu, nuolatiniai kankano palydovai – kruvinos nosys, trūkusios ar patemptos sausgyslės.
„Mes turėdavome iššokti į viršų, ore padaryti špagatą ir tokioje pat pozicijoje nusileisti, – pasakojo tetulė Debbie. – Taigi nieko nuostabaus, kad mes visos klykėme iš nevilties.“
Jaučiasi privilegijuotos
Garsiojo „Mulenružo“ užkulisiai – kaip raudonas koralų rifas. Čia tarp purpurinių plunksnų ir blizgančių raudonų kostiumų nardo išblyškusios, liesos šokėjos didelėmis akimis.
Konkursas tapti šio raudonojo kabareto šokėja – sunkus ir didelis. Į vieną vietą pretenduoja 300 merginų, atvykstančių iš viso pasaulio.
Šioms šokėjoms keliami dideli reikalavimai, tačiau tokios tironijos, apie kokią kalbėta prieš kelis dešimtmečius, nėra. Nebėra ir priverstinio svėrimo.
„Žinoma, mes turime būti puikios formos. Tačiau jeigu tai pasikeičia, su mumis pasikalba akis į akį, o ne viešai“, – atskleidė šokėja Katie.
Pati tetulė Debbie tvirtino, kad darbas „Mulenruže“ buvo geriausias dalykas, nutikęs jos gyvenime. Ir jei būtų reikėję, ji būtų čia šokusi net nemokamai.
„Būti čia yra privilegija, – pritarė ir dabar čia dirbanti Katie. – Būti šokėja man reiškia viską. Galiu jaustis savimi, jaustis nuostabiai.“
Tačiau jeigu tavo aistra – šokti, kodėl to nedaryti ten, kur nereikėtų rodyti nuogų krūtų?
„Taip, tai ne kiekvienam, – pripažino Katie. – Tačiau tai (apnuogintos krūtys. – Red.) suteikia šokėjai svaresnį statusą.“
Tą patį pasakoja ir tetulė Debbie, kuri čia dirbo prieš kelis dešimtmečius: „Mes, pusnuogės merginos, gaudavome geresnio maisto, kitokius šokio žingsnelius – tai buvo paaukštinimas.“
Scena apsuka galvą
Šių merginų šou pilnas kičo ir vulgaroko blizgesio, tačiau priverčia sugrįžti į laikus, kai gyveno J.Cocteau ir H.de Toulouse’as-Lautrecas.
Pačios šokėjos tokios gražios, kad gniaužia kvapą. Jos – lyg tobulų formų statulos, kurios ant scenos tampa gyvos.
Šokdamos kankaną merginos aukojasi, tačiau minia dėl šio tradicinio kabareto šėlsta ne mažiau nei senais laikais.
„Mulenruže“ gerbiame tradicijas, – pabrėžė režisierius Thierry Outrilla. – Čia egzistuoja tam tikra magija ir to pakeisti negali.“
Net šokėjų nuogybė čia atrodo ne tokia vulgari kaip ta, kuri matoma daugumoje šių dienų muzikos klipų.
O pažiūrėjus į merginas tampa aišku, kodėl daugelis jų dirba šį darbą nepaisydamos jokių kalbų: jos turi tarytum slaptą savo seseriją. Jei kartu iškenti špagatų agoniją, tampi šeima.
„Pripažinkime, šios šokėjos yra sveikesnės.
Jos dirba sunkiau ir yra daug mažesnės kalės nei buvome mes“, – juokėsi tetulė Debbie.
Be to, jos turi šokį – trumputę, bet svaigią triumfo akimirką ant scenos.
Ir tas kančias sukeliantis kankanas ant scenos tampa laimės minutėmis – tarsi galėtum tuo metu, aidint plojimams, skristi.
Toks saldus triumfo jausmas veikia tartum narkotikas – vėl nori lipti į sceną.
Amerikietis choreografas Merce’as Cunninghamas, regis, žinojo šią tiesą apie šokius.
„Tau turi labai patikti šokis, kad tuo užsiimtum, – sakė choreografas. – Tau jis neduos nieko: jokių rankraščių, kuriuos galėsi išsaugoti, jokių paveikslų, kurie kabotų ant tavo sienų ar muziejuose, jokių eilėraščių, kurie galėtų būti spausdinami ir parduodami.
Nieko – tiktai vieną trumpalaikį momentą, kai jauti, kad esi gyvas.“ (BBC, LR)
Paryžiaus simbolis
1889 metais Monmartro kalvos papėdėje iškilo keistas statinys – karikatūrinis raudonas malūnas, apkabinėtas elektros lempomis. Vėjo malūnas, žinoma, nieko nenustebino, nes tuo metu Monmartre jų sukosi daugiau nei dešimt, bet kad „naujakurys“ tapo madingu kabaretu, visiems buvo staigmena.
„Mulenružo“ (liet. „Raudono malūno“) kūrėjai Charles’is Zidleris ir Josephas Olleris puikiai pajuto visuomenės nuotaikas. Žmonės troško nuolatinės šventės ir žiūrovai – tiek prancūzai, tiek užsieniečiai – plūstelėjo į madingą kabaretą.
Jo duris varstė net dorybingos moterys, naujieji turtuoliai, aristokratai. 1890 metais čia užsukdavo Velso princas Edwardas – būsimasis Jungtinės Karalystės monarchas Eduardas VII.
XX amžiaus pradžioje kabaretą buvo nuspręsta pertvarkyti į koncertų ir operečių salę. „Mulenružo“ scenoje spindėjo visos ano meto žvaigždės. Žinoma, svarbiausiu bet kokios programos akcentu likdavo prancūziškas kankanas.
Prancūzijos okupacijos metu į „Mulenružą“ užsukdavo vokiečiai, kurie žavėjosi gražiomis moterimis ir mėgavosi prancūzišku šampanu.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui „Mulenružas“ buvo uždarytas, o šokėjos į sceną vėl išėjo tik 1952 metais. Septintajame dešimtmetyje legendinis kabaretas iš bohemos prieglobsčio tapo viena lankomiausių viso pasaulio turistų vietų.
