Kalbėdamas apie problemas Artimuosiuose Rytuose, jis priešinasi koalicijos vykdomam grupuotės „Islamo valstybė“ bombardavimui ir palaiko derybas su palestiniečių judėjimu „Hamas“ ir Libano šiitais iš „Hezbollah“.
Pažadai – kaip graikų
Analitikų manymu, J.Corbyno triumfas įrodo visos Europos tradicines centro kairiųjų partijas kamuojančią krizę – senbuviai kritikuojami dėl sulėtėjusio ekonominio augimo ir nenoro atstumti dešiniųjų pamėgtą taupymo politiką.
Iki tol laikęsis Jungtinės Karalystės politikos pakraštyje, J.Corbynas lenktynes dėl partijos lyderio posto pradėjo pažadėdamas kovoti su torių siūlomomis taupymo priemonėmis ir didėjančia nelygybe.
Jam pateikus tokius pasiūlymus daug ką aplankė pažįstamas jausmas – juk tą patį kalbėjo ir kiti Europos kraštutiniai kairieji: iš „Syriza“ Graikijoje, iš „Podemos“ Ispanijoje ir iš „Sinn Fein“ Airijoje. Šiems judėjimams, kaip ir J.Corbynui, politinę sėkmę lėmė kalbos apie visuomenę, nuskriaustą tiek ekonomine, tiek politine prasme.
O jau Jungtinėje Karalystėje jo pergalė atspindi naujosios kartos leiboristų lyderių – Tony Blairo, Gordono Browno ir E.Milibando – nesėkmę. Mat kiti trys kandidatai buvo siejami su būtent šių „naujųjų leiboristų“ karta.
Andy Burnhamas ir Yvette Cooper dirbo buvusios vyriausybės ministrų kabinete. Trečioji konkurentė Liz Kendall siejama su buvusiu premjeru T.Blairu, kuris partijoje dabar itin nepopuliarus.
Sudomino visuomenę
J.Corbynas savo pergalę atšventė viename Londono bare. Politikas nepraleido progos pasididžiuoti smarkiai išaugusiu savo rėmėjų būriu.
„Tai buvo kampanija už įsitraukimą į politiką“, – atsistojęs ant baro džiūgavo J.Corbynas.
Paskutinis sakinys iš tiesų atspindėjo įdomų pastarųjų mėnesių dėsningumą: kampanijos metu šimtai tūkstančių žmonių įstojo į Leiboristų partiją, o daugelis jų palaikė būtent J.Corbyną.
Kai kurie leiboristų nariai netgi kalbėjo, kad tokią stojimo į narius karštligę kraštutiniai kairieji planavo jau seniai – esą J.Corbyno pergalė apgaulinga, o jo nepalaikė daugelis leiboristų.
Galbūt – kai kurie nauji nariai į Leiboristų partiją greičiausiai įstojo planuotai. Bet niekas negali paneigti, kad į susitikimus su J.Corbynu ateidavo daug daugiau žmonių negu į renginius su kitais kandidatais.
Be to, jis sulaukė itin daug paramos socialiniuose tinkluose.
J.Corbynas surinko kone 60 proc. balsų, o artimiausią jo varžovą A.Burnhamą parėmė vos 19 proc. rinkėjų.
Kas laukia toliau?
Bet Britus kankina kitas klausimas – ko tikėtis dabar, kai prie Leiboristų partijos vairo stojo anksčiau iš NATO pasitraukti ir monarchiją panaikinti norėjęs kraštutinių kairiųjų atstovas?
J.Corbynas netruko atkreipti į save dėmesį. Antradienį prieš monarchiją nusiteikęs Leiboristų lyderis nedainavo himno per mūšio dėl Britanijos minėjimą.
Trečiadienį vykusios klausimų sesijos metu, kai ministras pirmininkas atsakinėja į parlamento narių klausimus, J.Corbynas taip pat pasielgė kitaip, nei įprasta. Netikėtai jis uždavė Davidui Cameronai klausimus, kuriuos elektroniniu paštu gavo iš Jungtinės Karalystės gyventojų.
Atrodo, kad ankstesnių radikaliausių savo idėjų J.Corbynas atsisakė, tačiau pozicijos dėl ekonominės programos jis nepakeitė.
Planuose – kai kurių išlaidų suvaržymo panaikinimas, energetikos ir geležinkelio įmonių nacionalizavimas, mokesčių už mokslą atsisakymas ir nacionalinio investicinio banko įsteigimas.
Už visas ekonomines naujoves J.Corbynas žada mokėti iš didesnių mokesčių turtingiesiems. Be to, valdžioje atsidūrę leiboristai baustų mokesčių vengiančias įmones ir, jei prireiktų, reikalautų iš Anglijos banko paleisti į apyvartą daugiau pinigų.
Svarbiausia – jis mėgins įtikinti britus, kad konservatorių arkliuku tapusi taupymo politika yra niekam tikusi.
Ar jam pavyks, paaiškės tik po penkerių metų, kai britai rinks naują Parlamentą.
