Šeši lietuviai vištų fermose dirbo kartu su dar 24-iais žmonėmis. Jie buvo įdarbinti įmonėje „DJ Houghton“, kuri teikdavo fermoms vištų gaudymo paslaugas.
Visi lietuviai kentė nežmoniškas darbo sąlygas. Darbininkai buvo vežiojami į fermas ir gamyklas visoje Jungtinėje Karalystėje, kurioje dirbdami petys į petį, be didelių pertraukų praleisdavo po aštuonias valandas gaudydami vištas, rašo „The Guardian“.
Lietuviai kentė prižiūrėtojų smurtą, gyveno prigrūstuose miegamuosiuose su čiužiniuose besiveisiančiais parazitais ir kartais jausdavosi tokie alkani, kad darbe valgydavo žalius kiaušinius.
Jų prižiūrėtojai neleisdavo jiems miegoti, naudotis tualetu, o kelionių iki kitos fermos metu liepdavo šlapintis į plastiko butelius ir tuštintis į plastikinius maišelius automobilyje.
Darbininkų užmokestis dažnai buvo atimamas. O lietuvis prižiūrėtojas Edikas Mankevičius užgauliodavo ir išnaudodavo darbininkus, pjudydavo juos koviniais šunimis ir grasindavo iškeldinti iš būsto, jei šie pasiskųsdavo.
2012 m. dienraščio „The Guardian“ atliktas tyrimas atskleidė, kad atgabenti lietuviai dirbo tiekėjams, iš kurių kiaušinius pirko tokie gerai žinomi tinklai, kaip „McDonald's“, „Tesco“, „Asda“, „M&S“ ir „Sainsbury's“.
Suėmė ir paleido
Netrukus po policijos reido „DJ Houghton“ įmonėje jos savininkai Jacqueline Judge and Darrellas Houghtonas buvo suimti, o vėliau paleisti. Tačiau dabar jau praėję treji metai, bet bausmės nesusilaukė nei ši pora, nei jų bendrininkai.
Arešto orderis buvo išsiųstas ir Houghtonų fermos darbininkus prižiūrėjusiam ir išnaudojusiam lietuviui Edikui Mankevičiui. Jis grįžo į Lietuvą prieš pat policijos reidus ir su juo teisėsaugai susisiekti nebepavyko.
Pareigūnai taip pat nesikreipė dėl europinio arešto orderio. Esą policija pirmiausiai norėtų jį apklausti ir išsiaiškinti, ar areštui pakanka įrodymų.
Penki iš šešių lietuvių, kurie duoda „DJ Houghton“ į teismą, jau yra pripažinti prekybos žmonėmis aukomis.
Advokatė Shanta Martin, kuri atstovauja lietuvių darbininkus, teigė, kad šie pateikė civilinį ieškinį, nes „buvo įsiutę, kad praėjus trejiems metams po jų pabėgimo ir arešto išnaudotojai nesulaukė jokio atpildo“.
„Jiems atrodo neįtikėtina, kad policija nesiėmė tolesnių veiksmų, nors vyrai norėjo liudyti bylos tyrime ir dauguma jų buvo pripažinti prekybos žmonėmis aukomis“, – teigė advokatė.
Lietuvis prisimena baisias sąlygas
2014-aisiais britų spaudoje ėmė mirgėti E.Mankevičiaus istorija. Tuo metu į portalą lrytas.lt kreipėsi nuo vyro nukentėjęs dar vienas lietuvis. „Apie tai, kad ieškomas Edikas, pasakė draugai. Todėl nusprendžiau paskambinti“, – sakė lietuvis.
„Košmaras ten buvo, o ne darbas. Mes gyvenome Maidstone ir visą vienuolikos žmonių brigadą vežiodavo po visą Angliją, kartais vykdome net į Škotiją. Gaudydavome vištas. Kaip čia pasakius... Jeigu Edikui nepatikdavo tavo snukis, tai tos savaitės uždarbio jau negausi“, – pasakojo Jungtinėje Karalystėje dirbęs Stanislovas.
Poilsio dienų vištų gaudytojai negaudavo niekada. Taip pat visą laiką buvo sakoma, kad darbininkai prakaitą didžiulėse fermose lieja legaliai. Tačiau nė vienas darbuotojas nebuvo legaliai įdarbintas.
Stanislovas pasakojo, kad šansų pabėgti nebuvo – jeigu neturi pinigų, tai kaip grįžti namo? Edikas vyrui liko skolingas šimtus svarų.
Maidstone Stanislovas ir kiti darbuotojai gyveno dviejų kambarių bute – po šešis arba septynis viename. Ant kambario grindų buvo numesti čiužiniai, ant jų pervargę lietuviai ir miegodavo. Kai kuriems tekdavo gultis tiesiog ant žemės – minkštesnes vietas gaudavo ne visi.
„Žmonės padirbdavo pas jį po savaitę ir dingdavo. Kodėl? Nes negaudavo pinigų. Už įdarbinimą sumoki, o pats nieko negauni“, – sakė vyras.
Darbo tempas buvo toks nežmoniškas, kad darbininkai kartais tik po keletą valandų praleisdavo ant savo čiužinių. Reiškia, net negrįždavo į butą. Miegodavo kelionių metu, kai būdavo vežami į kitą fermą gaudyti vištų.
Iš vergovės paspruko
„Net nespėdavome grįžti atgal. Tačiau mes džiaugdavomės – galvojome, kad kuo daugiau pagausime vištų, tuo daugiau uždirbsime. Bet kas iš to, jeigu atlyginimą atimdavo?“, – nusivylimo neslėpė pašnekovas.
Vištų fermoje – tūkstančiai. Stanislovas pateikia pavyzdį – jeigu patalpoje yra 30 tūkst. vištų, visas jas reikia ir pagauti. Iki paskutinės.
„Važiuoji septynias valandas namo visas išprakaitavęs, apkibęs paukščių išmatomis ir visas aplipęs blusomis. Tuo metu nusikasai iki kraujo, tačiau grįžęs nusiprausi – ir gerai. Vištų blusos – tik tam kartui“, – aiškino Stanislovas.
Iš tautiečio vergovės Stanislovas pabėgo kartu su draugu. Gavę dalį užmokesčio jie spruko į jau surastą naują darbo vietą pas anglą ūkininką.
„Reikėjo pabėgti, o kaip kitaip? Jeigu nebūtume pabėgę, nebūtume gavę jokio užmokesčio. Dabar turiu gerą darbą. Čia atsivežiau ir savo šeimą. Praeities patirtis – nelabai džiugi. Bet ką padarysi“, – už tūkstančių kilometrų nuskambėjęs Stanislovo juokas pasiekė Lietuvos sostinę.
