Vokietija šįmet sulaukia daugiau prieglobsčio prašytojų, nei bet kuri kita Europos valstybė. Trūkstant būstų, pabėgėliai apsistoja palapinėse ar priglaudžiami sporto salėse.
Berlyne gyvenanti Mareike Geiling tiki, kad yra geresnis prieglobsčio suteikimo būdas. Praėjusią vasarą, kol pati atostogavo, ji priglaudė migrantą iš Malio.
„Tai nieko ypatingo. Aš visuomet sakau žmonėms, kad šie pabėgėliai turi tų pačių problemų, kaip mes. Jie turi miegoti, valgyti, praustis. Jis labai šaunus žmogus ir gyventi kartu yra normalu“, – pasakojo moteris.
Įkvėpta patirties moteris įsteigė svetainę „Refugees Welcome“, kuri padeda rasti būstą pabėgėliams vokiečių namuose. Dažnai nuoma jiems sumokama per labdara surinktas lėšas. Kiti pinigų neima.
M.Geiling mano, kad tokia patirtis padeda pabėgėliams geriau integruotis, išmokti kalbos. O juos priimantiems žmonėms atveria akis ir parodo, kad pabėgėliai – tokie patys žmonės, kaip ir jie.
Integruotis padėjo vyskupai
Iš Afrikos į Ispaniją atvykusį Samuelį priglaudė Kadiso vyskupystės dvasininkai. Jie padėjo vyrui išmokti ispanų kalbos, integruotis į vietinę kultūrą.
Dvasininkas Gabrielis Delgado teigia, kad jo darbas susijęs su pamatiniu įsitikinimu, kad „migrantai yra tokie pat garbingi bei tokias pačias teises turintys žmonės, kaip tu ir aš“.
Daugybė atvykėlių čia, dvasininkų įsteigtoje organizacijoje, mokosi ne tik ispanų kalbos, bet ir įgūdžių paslaugų ar statybos sektoriuose.
„Mes suteikiame jiems įrankius, kad jie turėtų tokias galimybes, kaip mes visi“, – sako tėvas G.Delgado.
Vyskupų ir kunigų padedami jie gauna tolesniam gyvenimui reikalingus įgūdžius, vėliau savarankiškai ima dirbti statybose ir viešbučiuose, kur užsidirba duonos kąsniui patys.
Kovoja, kad nebūtų deportuotas
Iš Bangladešo kilęs Abu Talebas Mridha gyvenantis nedideliame Italijos pietų mieste, dabar turi grįžti į Turiną.
23-ejų vaikinas neturi teisės likti Italijoje, nors vietiniai gyventojai mėgina padaryti viską, kad Abu Talebui netektų išvykti.
„Jis turi pasilikti ir mes padarysime viską, kad taip įvyktų,- teigė Kaprilio miestelio merė Vittorina Gozzolino, kuri šiam reikalui netgi įkūrė komitetą „Talebas yra vienas mūsų“.- Galbūt mes negalime išspręsti migrantų problemų, bet galime susidoroti su situacija, su kuria susiduria Talebas“.
Vaikino gimtasis Bangladešas nėra tarp šalių, kurių piliečiams Italija numačiusi humanitarinę pagalbą, tačiau šioje šalyje migrantas nori pasilikti.
Priėmė į savo namus
Paryžietė Isabelle Pepin daugybę metų į darbą važiuodavo pro gatvėje gulinčius ir skurstančius migrantus.
Moteris pasakoja, kad kartą savęs paklausė: „Ką padariau aš, šešių vaikų mama, kad atvykėliai į Prancūziją jaustųsi geriau integruoti?“
Pagaliau moteris turi atsakymą. Kai du jos vaikai paliko namus, juose liko tuščias kambarys. Į jį, gavusi visos šeimos sutikimą, moteris priėmė gyventi jauną migrantą.
Dabar čia gyvena jau ketvirtas pabėgėlis. Kiekvienas čia užsibuvo ne ilgiau, kaip penkis mėnesius – kol susirasdavo sau būstą ar kitus globėjus.
„Man patinka, kaip tokie susitikimai priverčia tave susidurti akis į akį su socialine realybe, – kalbėjo paryžietė Isabella. – Iki šiol čia gyveno trys pabėgėliai, priėmėme labai skirtingus žmones. Kas kartą jų požiūris į visuomenę buvo išbandymams mums patiems“.
