Politikos mokslo doktorantūroje Budapešte studijuojantis Vujo Iličius portalui lrytas.lt pasakojo, kad nesutarimų tarp bosnių ir serbų vis dar esama, nors jie ir švelnesni. Pasak V.Iličiaus, jauni žmonės iš Serbijos dažnai lanko Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą ir atvirkščiai.
„Bosnių muzika, būtent repas, yra populiari Serbijoje, bet tik tarp liberalaus jaunimo. Tačiau nuoskaudos jausmas yra gajus kituose visuomenės sluoksniuose ir juo gali būti labai lengvai manipuliuojama. Kartais jis ir vėl iškyla“, – pasakojo V.Iličius.
Suskaldytas į septynias valstybes – Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Kroatiją, Slovėniją, Makedoniją ir ne visų dar pripažintą Kosovą regionas šiuo metu yra netolygus. Su dviem Europos Sąjungai priklausančiomis šalimis Slovėnija ir Kroatija bei ekonomiškai po Jugoslavijos griūties sunkiai atsigaunančiomis Bosnija ir Hercegovina bei Serbija Balkanai dar jaučia etinę įtampą.
„Etninė įtampa daugiausia reiškiasi politiniu lygmeniu ir ten, kur susikerta istoriniai valstybingumo naratyvai. Bosnijos ir Serbijos piliečiai ar skirtingų tautybių žmonės Bosnijoje vieni su kitais bendrauja be jokių problemų. Išskyrus karo temą“, – lrytas.lt pasakojo Sarajeve gyvenanti ir šiuo metu kaip tik Srebrenicoje darbo ieškanti Bosnijos kroatė Ninela (vardas pakeistas. – Red.).
Daugiau nei aštuoni tūkstančiai nužudytų, tūkstančiai dingusių ir niekad nerastų, tūkstančiai suluošintų – su tokiais skaičiais gyvena Srebrenicos gyventojai. Nedidelis miestelis, jaukiai įsitaisęs tarp kalnų Bosnijos ir Hercegovinos rytuose, 1995 liepos 11–13 dienomis tapo vienų baisiausių karo žiaurumų liudininku.
Genocidas Europos žemyne, regis, buvo nebeįsivaizduojamas po Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui. Tačiau 1995-ųjų vasarą Srebrenicoje serbų armijos (VRS) įvykdytą masinį bosniakų – Bosnijos musulmonų – naikinimą Tarptautinis karo tribunolas 2004 metais įvardijo kaip genocidą. Oficialiais duomenimis, serbai Srebrenicoje nukankino ir sušaudė 8372 Bosnijos vyrus ir berniukus, jų kūnus išslapstė po masines kapavietes.
Šios tragedijos pripažinimas genocidu – opi problema Serbijoje. Šių metų liepos 8 dieną Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai balsuojant dėl siaubingų 1995-ųjų vasaros įvykių pripažinimo genocidu, Rusija balsavo prieš, tuo tik dar kartą suerzindama demokratinę pasaulio bendruomenę. Kinija, Nigerija, Angola ir Venesuela susilaikė. Ne paslaptis, kad Serbijos santykiai su Rusija iš visų buvusios Jugoslavijos šalių yra šilčiausi.
„Man pačiam nekyla problemų Srebrenicos tragediją vadinti genocidu. Turiu pakankamai žinių, kad suprasčiau šį terminą ir jį priimčiau. Tačiau nemanau, kad reikėtų genocidą ištraukti iš konteksto. Todėl kviesčiau į Srebrenicos tragediją pažvelgti atsiejus nuo pilietinio karo. Serbams šis klausimas yra vienas tų, kuriuo politiškai lengviausia manipuliuoti“, – teigė V.Iličius.
Kaltais dėl tragedijos pripažinti ir olandai, kurių JT padalinys tuo metu buvo atsakingas už Srenbrenicą. Nemažai išgyvenusių 1995-ųjų vasaros siaubą atsimena Nyderlandų karius buvus visiškai abejingus tuo metu, kai šalia jų tiesiog gatvėje serbų kariai pakaitomis prievartaudavo bosniakų moteris ir mergaites ar nusivesdavo už kampo bosniakų vyrus ir berniukus ir, pasigirdus šūviui, grįždavo jau be jų.
Olandai taip pat nesugebėjo pastebėti, kur serbai masiškai sulaidojo tūkstančius kūnų. Tiesa, dalis masinių kapaviečių buvo atrasta pačių karo nusikaltėlių dėka. Vienas bosniakus žudžiusių serbų 2013 metais, prisipažinęs, kad nebegali tylėti, atskleidė kapavietės vietą Tomašicos kaime. Žudikas teigė, kad jam per visus tuos metus vaidendavosi vienos jo nužudytos mergaitės akys.
„Neapykanta olandams ir JT vis dar justi. Manau, tai yra platesnio – „tarptautinė bendruomenė nuo mūsų nusigręžė“ – naratyvo dalis. Be to, Balkanuose apskritai vyrauja kažkoks bendras nusiteikimas prieš Vakarus“, – pasakojo Nanela.
Tragedijai dirigavusio serbo Ratko Mladičiaus, dabar Hagoje laukiančio bausmės už savo nusikaltimus, vertinimas tarp bosnių ir serbų skiriasi kaip diena ir naktis. Bosnių nekenčiamas ir viso demokratiško pasaulio pasmerktas R.Mladičius Serbijoje mylimas už savo žygdarbius.
„Jis aukštinamas už tai, kad neva saugojo serbus karo metu ir buvo karo genijus. Turėtumėte tai suprasti. Jis neaukštinamas dėl Srebrenicos, tačiau laikomas tarptautinės bendruomenės atpirkimo ožiu – jo vienintelė nuodėmė buvusi ta, kad jis tebuvo vadas serbų kariuomenėje“, – aiškino V.Iličius.
Pasak jauno vyro, R.Mladičius Serbijoje dažnai lyginamas su Naseru Oričiumi, kuris vadovavo Bosnijos ir Hercegovinos armijos pajėgoms Srebrenicoje 1995-ųjų vasarą. Jis šių metų vasarį buvo sulaikytas Interpolo ties Šveicarijos siena Serbijos valstybės prašymu. Tai sukėlė daug protestų Bosnijoje, kurios valdžioje dominuoja bosniakai. N.Oričius 2006-aisiais buvo dvejiems metams nuteistas Tarptautinio karo tribunolo, tačiau vėliau buvo išteisintas. Tarp Serbijos ir Bosnijos dėl N.Oričiaus sulaikymo įsiplieskė diplomatinė krizė.
„Jo (R.Mladičiaus. – Red.) rėmėjai yra dažniausiai nacionalistai. Bet turėkite omenyje, kad pagrindinė serbų masė abiejose sienos pusėse nelaiko jo karo nusikaltėliu. Tai, mano nuomone, netgi labiau justi Bosnijoje nei Serbijoje. Bet vienu ar kitu atveju vidutinis serbas neturės neigiamos nuomonės apie jį“, – pasakojo V.Iličius.
25 metų Nanela dalijosi atsiminimais iš karo laikų. 1995-ųjų vasarą su motina bosne ir tėvu kroatu ji gyveno Sarajevo pakraštyje, kur šeima statėsi namą. Dėl nuolatinių susišaudymų statybas teko stabdyti. Tad visi trys glausdavosi pusiau įrengtame rūsyje, kuris buvo labiau paslėptas nuo gatvės.
„Kartą giminės iš Vokietijos atsiuntė mums siuntinį ir jame buvo desertinio riešutų kremo „Nutella“. Juo užteptą duonos riekę valgiau atsirėmusi į pravertų durų staktą, nes buvo labai graži vasaros diena. Staiga netoliese sprogo granata. Sprogimo banga nunešė gerą namo kampą ir nusviedė mane atgal į vidų. Pamenu, mama labai verkė, nes manė, kad esu sunkiai sužeista“, – šaltu veidu apie kraupius įvykius pasakojo mergina.
Pasak Nanelos, karai daugelio bosnių ir kitų buvusios Jugoslavijos gyventojų gyvenimą dalija į dvi dalis. V.Iličius jai pritarė, teigdamas, kad valstybinė griūtis ir karas natūraliai yra didžiausias gyvenimą dalijantis įvykis.
„Tačiau tas suvokimas vis tiek yra baltas arba juodas. Jugoslavijos laikai dažnai idealizuojami. Ekonominis nuosmukis, žmogaus teisių pažeidimai, politinės laisvės stoka dažniausiai užmirštami stabilumo, kurį suteikė Jugoslavijos režimas, šviesoje. Manau, toks požiūris yra stipriausias Bosnijoje, kurią Jugoslavijos griūtis paveikė labiausiai“, – pasakojo V.Iličius.
Tad teisybės dėl Srebrenicos tragedijos paieškos yra itin svarbios šio karų žaizdas vis dar besigydančio Balkanų regiono ateičiai.
