Šiomis dienomis Latvijoje – tipiški lapkričio orai: dienos – vis šaltesnės, tačiau sniego dar nematyti, tiktai tamsiais vakarais miestą apgaubia lengvas rūkas.
Panašų vaizdą latviai prisimena iš praėjusių metų. Lapkričio 21-oji šalies, o ypač sostinės Zuolitūdės rajono, gyventojams įstrigo ilgam.
Vieni prisimins, kaip tą vakarą jie stovėjo už policijos aptvertos „Stop“ juostos ir drebėdami iš šalčio bei siaubo laukė – galbūt gelbėtojams pavyko iš griuvėsių sveikus ir gyvus ištraukti jų artimuosius?
Kiti dar ilgai matys tą vaizdą, kai po darbo, kaip ir kasdien, patraukę į vietinį „Maxima“ prekybos centrą išgirdo griūvančias lubas, žmonėms ant galvų krintančias ir jas traiškančias betono plokštes.
Plokštės su trenksmu krito 17 val. 41 minutę, praėjus beveik valandai po pavojaus signalo ir įrašyto moteriško balso, raginančio žmones palikti pastatą.
Bet parduotuvės apsaugininkai ragino nereaguoti į „netikrą gaisro pavojaus signalą“ ir neišleido nesusimokėjusių pirkėjų ar kasų neuždariusių kasininkių.
Signalizacija buvo išjungta, o latviai sugrįžo prie savo krepšių ir vežimėlių – niekas neįtarė, kad dešimtys žmonių niekada ir nebeišeis gyvi iš šio pastato, o jo griūtis bus vadinama didžiausia tragedija per nepriklausomos Latvijos istoriją.
Po griuvėsiais – 9 valandas
Chaosas, siaubas. Tokie pirmieji prisiminimai užplūsta tragediją išgyvenusius žmones.
Jie prisimena klyksmus ir siaubą ištrūkti iš pastato mėginančių žmonių akyse. Prisimena ir gelbėtojus. Jie atvyko praėjus vos kelioms minutėms po griūties ir iškart puolė ieškoti nukentėjusiųjų – trys ugniagesiai žuvo per antrąją griūtį, kai bandė prisikasti prie prispaustų žmonių.
Jau po kelių dienų buvo aiškūs galutiniai skaičiai: 54 žuvusieji, beveik tiek pat sužeistųjų.
Martinas Plasis buvo vienas tų laimingųjų, kurie atsipirko tik sužeidimais. Jis buvo paskutinis, kurį gelbėtojai ištraukė gyvą iš prekybos centro griuvėsių. Po jais 25 metų tamsiaplaukis vyras, kuris dirbo kasininku, išbuvo 9 valandas.
Nuolatiniai lankytojai Martiną pažinojo iš veido: jis – vienas nedaugelio vyrų, dirbusių šioje parduotuvėje. Visada besišypsantis ir mandagus klientams. Griuvus stogui jo rankos ir kojos buvo prispaustos betono luitų. Gydytojai iš pradžių manė, kad galūnes teks amputuoti, tačiau tai, kas blogiausia, nenutiko.
Šiuo metu reabilitacijos kursą Vokietijoje tęsiantis vaikinas jau gali pajudinti pirštus.
Apmokėjo gydymo išlaidas
M.Plasis gali pasidžiaugti ir dėl kitko – jis, paprastas kasininkas, Latvijoje tapo garsenybe. Žinios apie jo sveikatos būklę nuolat mirga šalies žiniasklaidoje, nepažįstami žmonės reiškia jam paramą, džiaugiasi, kad jo sveikata gerėja.
„Laukiu nesulaukiu tos vasaros dienos, kai vėl galėsiu važinėtis dviračiu, kai mano plaukai vėl plaikstytis vėjyje“, – kone poetiškai Latvijos nacionaliniam transliuotojui teigė prie dėmesio įprasti jau spėjęs M.Plasis.
Už ilgą, sudėtingą ir nepigų reabilitacijos procesą jis gali būti dėkingas valstybei bei privatiems rėmėjams. Latvija tragedijos pasekmėms šalinti nuo pernai lapkričio išleido jau per 4,2 mln. eurų.
Dauguma šių pinigų atiteko kaip finansinė parama nukentėjusiesiems gydyti ir aukų artimųjų šeimoms. Be to, šią savaitę paskelbta, kad per milijoną eurų jau išleista tragedijos tyrimui.
Nori įkurti parką
Toje vietoje, kur dar prieš metus dirbo M.Plasis, šiuo metu nieko nėra – tik plynas laukas. Daugiaaukštis pastatas, prie kurio buvo prijungtas prekybos centras „Maxima“, iki šiol stovi tuščias. Niekas ne tik nenori čia persikelti gyventi, bet ir panorę negalėtų.
Pastato likimas neaiškus – ar jį griauti kaip nesaugų, ar palikti likimo valiai? Rygos miesto savivaldybei iki šiol nepavyko rasti nepriklausomo eksperto, kuris galėtų įvertinti pastato būklę.
Gyvenamojo namo savininkų ekspertais Rygos miestas nepasitiki – bendrovė „Homburg Zolitude“, kuriai priklausė ir sugriuvęs „Maximos“ pastatas, minima blogu žodžiu.
Rygos meras Nilas Ušakovas norėtų šį plyną lauką paversti atminimo parku, kuriame būtų pasodinti 54 medeliai, taip pagerbiant tokį pat skaičių aukų. Daugelis vietos gyventojų pritaria tokiai minčiai.
Tyrimo skubinti nenori
Tačiau sprendimas dar nepriimtas. Tai pernelyg dažnai kartojantis ir latvius jau erzinantis sakinys. Regis, niekas nebegali priimti sprendimų. Ne tik todėl, kad sunku nuspręsti, ką reikėtų daryti.
Pavyzdžiui, prekybos centro „Maxima“ griuvėsiai galutinai buvo pašalinti tik pastaraisiais mėnesiais. Daugiau nei pusę metų sutrupintų betono plokščių krūvos gyventojams badė akis, bet prie jų niekas negalėjo prisiartinti, išskyrus policijos saugomus tyrėjus.
Jie netgi atstatė dalį stogo ir vėliau jį dirbtinai sugriovė stengdamiesi atkurti lapkričio 21-osios įvykius. Taigi ką nustatė tyrėjai taip ilgai knaisiodamiesi po griuvėsių krūvas? Nežinoma, nes niekas negali priimti sprendimo ir pateikti atsakymo.
Policijos atsakymas visada tas pats: tiriame, nors visuomenė jau nori žinoti tiesą.
Gali būti, kad ir iki metų pabaigos latviai vis dar nesulauks atsakymo, kodėl vis dėlto sugriuvo pastato stogas.
Nors versijų buvo pasirodę dar pirmosiomis dienomis po tragedijos – statybos brokas, saugumo reikalavimų nesilaikymas.
Valstybinės policijos atstovas Andrėjis Grisinis tikina, kad kol kas tyrimas vyksta įprasta eiga, niekas jo neskubina. Aišku viena – pastatas buvo nesaugus, bet viskam nuo A iki Ž išsiaiškinti ir kaltiesiems nustatyti dar prireiks laiko.
„Čia – kaip mokslinis tyrimas, jo nepaskubinsi, – teigė generalinis prokuroras Erikas Kalnmejeras. – prisiminkite Katovicų tragediją Lenkijoje 2006 metais. Byla teismą pasiekė tik po dvejų metų, tačiau iki šiol nė vienas asmuo nenuteistas.
Taip, ta byla buvo skubinama ir ji įstrigo, nenorėčiau, kad taip nutiktų mūsų atveju.“
Jau daug ko pasimokė?
Siekdami nukreipti dėmesį nuo visuomenės spaudimo pareigūnai mėgsta pabrėžti teigiamas tragedijos pasekmes.
„Visur, absoliučiai visose institucijose, buvo patikrintos ir, lyginant su pernai metų situacija, patobulintos priešgaisrinės sistemos“, – teigė Latvijos priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos vadovo pavaduotojas Kristapas Eklonas.
Nereikėjo net specialių patikrinimų – daugelis valstybinių įstaigų ir privačių bendrovių, paveiktų tragedijos Zuolitūdėje, savanoriškai ėmė keisti požiūrį į priešgaisrinę apsaugą. Nors buvo įvestos ir naujos taisyklės.
Dabar už evakuaciją atsakingi ne tik pastatų šeimininkai ar jų atstovai, bet ir kiekvienas, kuris išgirsta pavojaus signalą, – reaguoti turi visi ir iš karto.
Pasimokė ir Ekonomikos ministerija. Sugriežtintos statybų taisyklės, o spalį sukurta nauja institucija – Valstybinis pastatų kontrolės biuras.
Bet vis kirba jausmas, kad visos šios priemonės kiek dirbtinės, jų imamasi stengiantis pasirodyti, kad „bent jau kas nors yra daroma“ prieš artėjančias tragedijos metines. Pavyzdžiui, uolumu užsidegė net šalies parlamentas. Naujieji išrinktieji neeiliniame posėdyje pasišovė sudaryti komisiją iš parlamentarų.
Oficialiai ši komisija turėtų analizuoti griūties priežastis ir pateikti rekomendacijas, kaip tokių tragedijų išvengti ateityje.
Bet parlamentaras Karlis Seržantas jau perspėjo, kad vargu ar profesionaliais tyrėjais norinčių pasirodyti politikų „tyrimas“ duos kokios nors naudos.
„Dėl Dievo meilės, jau įsivaizduoju – pusė komisijos narių nustatys, kad dėl tragedijos kalta vyriausybė, o kita dalis kaltins Rygos miesto tarybą.
Žinoma, kad negalima tikėtis jokios rezultato“, – teigė K.Seržantas. Jis priminė, kad Saeimos komisijos dar niekada nėra nieko naudinga nustačiusios.
