J.M.Barroso, kurio pasisakymas buvo labiau panašus į
improvizuotą jo darbo Europos Komisijos pirmininko poste reziumė, o
ne oficialią kalbą, daugiau nei pusvalandį įstatymų leidėjams
vardijo, jo nuomone, didžiausius kadenciją baigiančios
aukščiausios Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucijos
pasiekimus.
J.M.Barroso sakė, kad labiausiai „jaudinantis“ momentas buvo
priimti Europos Sąjungai 2012 metais skirtą Nobelio taikos premiją,
ir jis „nepaprastai didžiuojasi“ tuo, kad pavyko prastumti
„ambicingą“ kovos su klimato kaita darbotvarkę.
J.M.Barroso, kuris į įstatymų leidėjus kreipėsi angliškai, o
ne gimtąja portugalų ar prancūzų kalba, kurią puikia moka, davė
griežtą atkirtį visiems, kritikuojantiems dabartinę padėtį
Bendrijoje, paraginęs juos „nepamiršti, kur buvome“.
Jis pažymėjo, kad nuo 2004-ųjų, kai stojo prie Europos
Komisijos vairo, ES įveikė konstitucinę krizę, kilusią, kai
Prancūzija ir Nyderlandai atmetė Bendrijos konstituciją, taip pat
euro zonos krizę ir ekonomikos krizę.
J.M.Barroso sakė, kad šiuo metu ES susiduria su geopolitine
krize, kilusia dėl vis agresyviau besielgiančios Rusijos, kurios
veiksmus Ukrainos atžvilgiu jis pavadino „nepriimtinais“.
Europos Komisijos vadovas taip pat pabrėžė, kad jo komanda buvo
nešališka ir dirbo visos ES labui, jos dėka buvo priimta 40 teisės
aktų finansų priežiūrai gerinti, ir nepaisant prastos ekonominės
situacijos Bendrijoje ji toliau dosniai dalijo pagalbą ištikus
pasaulinėms nelaimėms.
Visas dėmesys - taupymui
J.M.Barroso, kurio kadencija Europos Komisijos pirmininko poste
oficialiai baigsis spalio 31 dieną, atrėmė kritiką, esą jo
komanda buvo per daug susitelkusi į taupymą, pareiškęs, jog tai
yra „karikatūra“, ir kaltino nacionalines vyriausybes dėl per
mažo dėmesio investicijų skatinimo politikai.
Tačiau savo kalboje J.M.Barroso neužsiminė apie rimčiausią
Bendrijos negalavimą - rekordiškai didelį nedarbą, ir neskyrė
dėmesio kitai pastaruoju metu itin dažnai linksniuojamai problemai -
augančiam visuomenės priešiškumui Briuselio biurokratiniam
aparatui, kurį nemaža dalis europiečių laiko per daug atitolusiu
nuo eilinių žmonių.
Savo atsisveikinimo kalbą J.M.Barroso baigė įprastu „Iki
pasimatymo“ vokiečių, anglų, prancūzų ir portugalų kalbomis.
Kaip pažymi EUobsever, nors J.M.Barroso ir 27 jo komandos nariai,
dauguma kurių klausėsi savo vadovo kalbos, sulaukė garsių
plojimų, salėje buvo palyginti nedaug įstatymų leidėjų.
Iš 751 deputato pasiklausyti J.M.Barroso atėjo mažiau nei 200,
o tarp tų, kurie vis dėlto pasirodė, dauguma jo darbą vertino
santūriai.
Konservatyvios Europos liaudies partijos (EPP), kuriai priklauso
J.M.Barroso, frakcijos vadovas Manfredas Weberis
pripažino, jog europarlamentarams būtų labiau patikęs
„energingesnis“ Europos Komisijos pirmininkas, tačiau apskritai
jo darbą įvertino „teigiamai“.
Jo kolega iš Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D)
frakcijos Gianni Pitella sakė
„apgailestaujantis“, kad J.M.Barroso niekada nekalbėjo apie
nedarbo lygį Europos Sąjungoje, o liberalas Pavelas Telička
nurodė, kad J.M.Barroso dirbdamas pademonstravo „realų vadovavimo
trūkumą“.
Žaliųjų europarlamentaras Philippe'as Lambertsas pažymėjo, kad ketvirtadaliui europiečių dabar gresia
skurdas, ir sakė, kad tai „keturiais procentais daugiau nei prieš
penkerius metus“.
Britų euroskeptikas Nigelas Farage'as
padėkojo J.M.Barroso už įsitraukimą į Jungtinės Karalystės
debatus dėl narystės ES ir parodymą ministrui pirmininkui Davidui
Cameronui, kad jis, Europos Komisijos
pirmininkas, yra „bosas“ priimant sprendimus dėl tokių klausimų
kaip migracijos ribojimas.
Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, kuris kaip paprastas europarlamentaras dalyvavo daugelyje
įnirtingų debatų su J.M.Barroso, sakė, kad šis portugalų
politikas nusipelno „pagarbos ir pripažinimo“ už 10 Europos
Sąjungai paskirtų metų.
Tada, greit paspaudęs rankas keliems europarlamentarams,
J.M.Barroso išėjo iš plenarinio posėdžio.
