Europos ombudsmenas tiria skundus dėl netinkamo administravimo visose ES institucijose, išskyrus teismus, taip pat tyrimą gali pradėti ir savo iniciatyva. Tačiau Europos ombudsmenas neturi teisės nagrinėti skundų dėl netinkamų ES šalių nacionalinės valdžios veiksmų.
– Kokius piliečių skundus jūsų įstaigai dažniausiai tenka tirti? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo E.O’Reilly.
– Į mus dažniausiai kreipiamasi dėl ES institucijų neveiklumo, veiksmų etikos ir skaidrumo, taip pat smulkiojo verslo reikalų.
Daugumą savo problemų žmonės gali išsiaiškinti savo šalyse. Neretai gautus skundus persiunčiame nacionaliniams ombudsmenams (Lietuvoje – Seimo kontrolieriaus įstaigai), nes tiriame tik tokius atvejus, kai sprendimas tiesiogiai priklauso nuo ES institucijos.
– Ar lietuviai dažnai skundžiasi dėl ES institucijų sprendimų?
– Jie į mūsų įstaigą kreipiasi panašiai kaip ir kitų Baltijos regiono šalių piliečiai.
Žinoma, skundai iš Lietuvos atkeliauja daug rečiau nei iš Vokietijos, Ispanijos ar Belgijos. Bet kartais ir lietuvių netenkina ES institucijų sprendimai. Dar turime pasistengti, kad Lietuvos žmonės geriau suvoktų, kada galima kreiptis į Europos ombudsmeną.
Praėjusiais metais sulaukėme 23 skundų iš Lietuvos. Pavyzdžiui, vienas lietuvis buvo sulaikytas Italijos policijos, nes neturėjo leidimo gabenti krovinius šios šalies keliais. Pareigūnai areštavo tris jo transporto priemones.
Taip atsitiko todėl, kad dėl nepakankamų italų kalbos įgūdžių lietuvis nesugebėjo paaiškinti policijai, kodėl neturi tokio leidimo. Neišsprendęs šio konflikto Italijoje, jis kreipėsi į Europos Komisiją dėl netinkamo ES teisės taikymo, bet ir čia nesulaukė paramos. Tuomet pasiskundė Europos ombudsmenui. Priėmėme jam palankų sprendimą.
– Lietuviai, ko gero, daug dažniau nepatenkinti savo šalies valdžia. Ar jūsų įstaiga gali tokiais atvejais kuo nors padėti?
– Pavyzdžiui, Airijoje ombudsmenui nė neprireikia pagalbos iš šalies, nes beveik 100 proc. į jo rekomendacijas atsižvelgia mūsų valdžia.
Kita vertus, didėja ES institucijų, ypač Europos Komisijos, įtaka Bendrijos šalims. Daug svarbesnis vaidmuo dabar skirtas ir Europos Parlamentui. Tai, kas anksčiau būdavo laikoma tik nacionaliniu reikalu, dabar gali priklausyti ir nuo ES institucijų sprendimų.
Žmonės ima vis geriau suvokti ES įstaigų reikšmę. Lietuviai – ne išimtis. Poreikis bendrauti su ES institucijomis stiprės. Manau, vis daugiau žmonių, taip pat ir iš jūsų šalies, kreipsis ir į mus.
Mano įstaiga dirba drauge su nacionalinių ombudsmenų tinklu, kaupiame ir analizuojame informaciją, užsiimame stebėsena. Mūsų bendras interesas – spausti valdžios įstaigas, kad jos geriau ir skaidriau dirbtų.
– Ar nemanote, kad reikėtų stiprinti nacionalinių ombudsmenų tarnybos nepriklausomumą nuo kitų valdžios grandžių, ypač tokiose palyginti neseniai ES narėmis tapusiose šalyse kaip Lietuva?
– Nepriklausomumas – svarbiausia ombudsmenų sėkmingo darbo sąlyga. Senosiose ES šalyse tai jau įtvirtinta. Atkūrusiose demokratiją Rytų ir Vidurio Europos šalyse nedelsiant buvo steigiamos ombudsmeno įstaigos. Net stebina, kaip greitai žmonės suvokė šios tarnybos svarbą.
Bet ombudsmenų darbui didelę įtaką daro ir vietos politinė kultūra. Kai kur jiems dar tenka kovoti už savo savarankiškumą, nes tik tuomet įmanoma daug nuveikti įtvirtinant teisės viršenybę.
Be to, svarbu ir finansinis ombudsmeno savarankiškumas. Įstatymų jam gali būti garantuotos reikiamos teisės, bet jei jis neturės pagalbininkų, lėšų tyrimams, nieko rimta negalės nuveikti. Antai Airijoje per krizę ombudsmenui buvo nurėžtos lėšos, o tai supančiojo įstaigą. Bet įtikinome parlamentą, kad atkurtų finansavimą.
– Prieš tapdama ombudsmene jūs dirbote žurnaliste, leidėja. Lietuvos žurnalistų etikos inspektorė pasiūlė įstatymo pataisas, pagal kurias jau ne skundų autoriai turėtų įrodyti, kad žurnalistai paskleidė netiesą, o jiems tektų įrodinėti, kad paskelbtos žinios teisingos.
Ar girdėjote, kad kurioje nors ES šalyje žurnalistams nekaltumo prezumpcija būtų pakeista į išankstinio kaltumo nuostatą?
– Tiesa sakant, nelabai suprantu problemos. Airijoje man neteko susidurti su tokiais atvejais. Aišku, kad spaudos laisvė – kertinis demokratijos principas ir jokiais teisės aktais neleistina jo pažeisti, apsunkinti žurnalistų darbo. Žodžio laisvė neturi būti supriešinama su kitomis žmogaus teisėmis.
