Kasmet atliekamų apklausų, kuriose siekiama išsiaiškinti, kas iš esamų ir buvusių garsių Vokietijos žmonių yra populiariausi, rezultatai beveik nesikeičia, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Rytai-Vakarai".
Johannas Wolfgangas von Goethe, pokario Vokietiją prikėlęs ilgametis lyderis Konradas Adenaueris, mokslo genijus Albertas Einsteinas ir geležinis kancleris Otto von Bismarckas – solidžios, garsios figūros.
Tačiau penktoje vietoje atsidūrusiam H.Schmidtui skiriamas ir specialus paminėjimas. Jis, anot daugelio vokiečių, yra „geriausias lyderis, kokį tik turėjo Vokietija”.
Dabar prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas garbaus amžiaus H.Schmidtas yra vyriausias tebegyvenantis kancleris. Jam jau 95-eri.
Nuo 1974-ųjų iki 1982-ųjų tuometei Vakarų Vokietijai vadovavęs kancleris vertinamas geriau nei prieš tai valdęs Willy Brandtas ar po jo Helmutas Kohlis. Ką jau kalbėti apie A.Merkel.
Nenuostabu, kad šio socialdemokrato kanclerio beveik šimtametė patirtis iki šiol žavi vokiečius ir verčia ilgėtis senų laikų.
Užburia savo įvaizdžiu
H.Schmidto praeitis ne vien rožėmis klota. Nacių valdymo metu jis buvo įstojęs į nacistinę jaunimo organizaciją – hitlerjugendą, Antrojo pasaulinio karo metais jis tarnavo vermachte ir kovėsi Rytų fronte.
Po karo pradėjęs politinę karjerą greitai kilo jos laiptais, kol galiausiai pasiekė aukščiausią postą savo šalyje.
Ir nors nuo jo valdymo laikų praėjo ne vienas dešimtmetis, Socialdemokratų partijoje H.Schmidtas vis dar yra gerbiamas ir mėgaujasi autoritetu.
Tomis retomis progomis, kai H.Schmidtas kreipiasi į socialdemokratų kongresą, auditorija nuščiūva ir klausosi sulaikiusi kvapą. Kiekviena ištarta frazė žiniasklaidoje analizuojama mažiausiai savaitę, tarsi kalbėtų ne buvęs, o esamas ar net dvasinis šalies lyderis.
Tad kodėl H.Schmidtas toks mėgstamas? Viena priežasčių – jo asmenybės žavesys.
Nors yra garbaus amžiaus, jo manieros nepakito nuo valdymo laikų – kalba taip pat tvirtai, ironiškai, net arogantiškai.
Be to, H.Schmidtas bet kuria proga iki šiol rūko lyg kaminas.
Jis žino, kaip apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir kartu įžvalgiai.
Jo atsakymai dažnai būna itin trumpi – „taip”, „ne”, „teisybė”.
Arba kandesni – „paklauskite mano močiutės”. Savimi pasitikinčio žmogaus įvaizdis iki šiol užburia milijonus.
Europa ilgisi lyderystės
Lygiai taip pat, traukdamas vieną cigaretę po kitos, H.Schmidtas su kiek pašaipia šypsenėle trumpais sakiniais atsakinėja ir mums, žurnalistams, susirinkusiems Vokietijos dienraščio „Die Zeit” redakcijoje.
H.Schmidtas – vienas šio laikraščio leidėjų, nors jo pažiūros, kurias kartais pateikia leidinys, yra visiškai priešingos laikraščio liberaliai linijai.
H.Schmidtas yra netipiškas politikas. Šis socialdemokratas yra ir šiek tiek nacionalistas, dažnai net rasistas ar homofobiškas.
„Įsileidome pernelyg daug imigrantų, multikultūralizmas nesuderinamas su demokratine visuomene”, – tai viena švelniausių politiko frazių.
„Aš esu vokiečių kancleris, o ne gėjų”, – klausimą apie požiūrį į homoseksualus nužudo buvęs šalies vadovas.
Kitas politikas po tokių žodžių sulauktų pasmerkimo audros – tik ne H.Schmidtas.
Jo politiniam nekorektiškumui visuomenė atlaidi taip, kaip pats H.Schmidtas nepakantus „paprastam žmogui” taikomoms taisyklėms.
Velniop taisykles – jei TV studijoje uždrausta rūkyti, H.Schmidtas tiesiog nedalyvaus laidoje, ir jūs darykite, ką norite.
Tad į televizijos laidą H.Schmidtą kviečiantys žurnalistai jau žino, kad turi būti paruošę peleninę, o gali tekti sulaukti ir dūmų kamuolio tiesiai į veidą, jeigu buvusiam kancleriui nepatiks klausimas.
Žodžiu, šalyje įsivyravo nuomonė, kad dėl savo garbaus amžiaus H.Schmidtas yra savotiška išminčiaus figūra – toks vokiškas Dalai Lama.
Įdomu tai, kad valdymo laikais H.Schmidtas niekuomet nebuvo toks populiarus kaip pastaruosius 10 metų.
Net jei kritikai ir pabrėžia, kad iš tiesų H.Schmidtas ir nusišneka, banaliausios jo frazės tampa visuotinai pripažįstamais išminties perlais.
Už viską mokės vokiečiai?
Tad ką buvęs kancleris mano apie šio sekmadienio rinkimus? Akivaizdu, kad jis nemąsto tokiomis kategorijomis – nuo rinkimų iki rinkimų. Jis mato dešimtmečius ar net šimtmečius ir pateikia vokiečius sutartinai galva linksėti verčiančią išvadą.
„Kad ir kas valdys Vokietiją po rinkimų, turime suprasti – tiek mes, tiek mūsų kaimynai, kitos Europos valstybės, kad už viską galiausiai mokės vokiečiai”, – rėžia H.Schmidtas.
O jei Vokietija nori spręsti Europos, ypač euro zonos, problemas, tai reikia daryti su tikrais, o ne su įsivaizduojamais pinigais.
„Galiausiai taip ir reikės daryti, nors nei paprasti vokiečiai, nei politikai tam dar yra nepasiruošę”, – teigia buvęs kancleris.
Jis perspėja ir į euro zoną besiveržiančias naujas valstybes, taigi ir Lietuvą: „Kol krizė euro zonoje neišspręsta, aš nepatarčiau jums prisijungti, nes tai reikštų įsikraustymą į pastatą, kuris neaišku kaip atrodys ateityje.”
Vokietija vadovauti neturi
Pasak H.Schmidto, Europoje, be Centrinio banko, trūksta institucijų, kurios prisiimtų atsakomybę už euro ateitį.
O ir kas gali imtis iniciatyvos, norint kurti naujas institucijas ir realiai gelbėti bendrą Europos Sąjungos valiutą?
„Generolas Charles’is de Gaulle’is galėtų, Winstonas Churchillis taip pat. O A.Merkel? Žinoma, ne, – nukerta H.Schmidtas ir pateikia keistą pavyzdį. – Lyderio pasirinkimas prilygsta vaiko gimimui.
Jei sutarėme sukurti tokią politinę figūrą, reikės bent keturiolikos dienų nėštumui nustatyti, tada dar trylikos metų, kol ta figūra gebės priimti sprendimus. Europos lyderio bendru sutarimu sukurti neįmanoma.”
O būtent lyderio Europai dabar itin reikia. Tik ne A.Merkel ir apskritai – geriau ne vokiečio.
„Mano principinga pozicija yra neigiama. Kodėl mes tai turėtume prisiimti? Juk vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais nužudė 6 milijonus žydų.
Praėjo jau 60 metų nuo tų įvykių, tačiau ta našta slegia ne tik mane, bet ir dar negimusias kartas”, – teigia H.Schmidtas.
Jo nuomone, jeigu vokiečiai ir vėl leisis suviliojami lyderio vaidmens Europoje net ir remiantis vien ekonomine galia, Vokietijos kaimynai tam priešinsis ir jo šalis vėl taps izoliuota.
H.Schmidtas netgi įsitikinęs, kad Vokietija – blogas pavyzdys toms šalims, kurios nori pasimokyti iš vokiškojo modelio.
„Kasmet eksportuojame 240 mlrd. eurų daugiau nei importuojame – tai yra lygybės principo tarptautinėje prekyboje priešingybė”, – sako buvęs kancleris ir ragina skatinti importą ir kelti atlyginimus pačioje Vokietijoje.
Liūdnos prognozės Rusijai
H.Schmidto žvilgsnis, žinoma, krypsta ne tik į Vokietiją, bet ir toliau. Kaip šis socialdemokratas įsivaizduoja Vokietijos santykius su Rusija ir pastarosios valstybės ateitį?
Iš pirmo žvilgsnio galima susidaryti įspūdį, kad H.Schmidtas žavisi Rusijos ir Vokietijos santykiais – pragmatiški, be didesnių problemų, tenkinantys jo šalį.
„Jei paklaustumėte žmonių Jaroslavlio, Leningrado (taip jis iš įpročio iki šiol vadina Sankt Peterburgą) gatvėse apie vokiečių ir rusų santykius, išgirstumėte tą patį atsakymą kaip ir, pavyzdžiui, Štutgarte – viskas normaliai. Ir iš tikrųjų mūsų šalių santykiai geresni nei, pavyzdžiui, su lenkais”, – teigia H.Schmidtas.
Ir nors Rusija – milžiniška šalis, bet gyventojų skaičiumi, anot H.Schmidto, maža tauta, jos trūkumai esą akivaizdūs.
„Rusija vis dar gyvena iš gamtinių išteklių eksporto, pati nesugeba nieko pagaminti, tad aš nevertinu šios šalies perspektyvų optimistiškai”, – pabrėžia buvęs Vokietijos kancleris.
Maža to, jo nuomone, Rusija šį šimtmetį vargu ar sugebės išlaikyti turimą galią ir teritoriją.
Pavyzdžiui, Rytuose į ją gviešiasi kinai, kurie pamažu skverbiasi į Rusijos teritoriją ir ten apsigyvena.
Ir Rusija kol kas nelabai kuo gali atsakyti.
H.Schmidto nuomone, Rusijos kuriama Muitų sąjunga ir kiti bandymai stiprinti savo galią posovietinėje erdvėje gali tik kurį laiką būti sėkmingi.
NATO laukia sunykimas?
Antra vertus, H.Schmidtas ragina nepervertinti Rusijos keliamos grėsmės. Jis teigia suprantąs Rusijos kaimynių nerimą ir baimę, Maskvai siekiant savo tikslų, tačiau Rusija esą ne Sovietų Sąjunga.
Tai reiškia, kad mažės ir NATO svarba.
Šaltojo karo laikais kaip socialdemokratas H.Schmidtas buvo neįprastai karštas Aljanso šalininkas – mat tada Vokietijai buvo kilusi reali sovietų grėsmė.
„Tokios grėsmės nebėra. Šaltasis karas baigėsi. Taip, nuoskaudų liko.
Pavyzdžiui, galima klausti, ar verta buvo priimti naujas nares iš Rytų Europos į Aljansą, jei dar Michailui Gorbačiovui buvo duotas pažadas to nedaryti.
Bet akivaizdu, kad NATO reikšmė menksta ir toliau mažės. Pirmiausia dėl JAV vaidmens”, – įsitikinęs H.Schmidtas.
Jo nuomone, iki 2050-ųjų demografinė padėtis Amerikoje bus stipriai pasikeitusi – daugumą šalyje sudarys lotynų amerikiečiai ir afroamerikiečiai, o tai esą lems daugiau vidinių problemų ir JAV nenorą kištis svetur.
Rinkimų rezultatas – kol kas dar mįslė
Įtampa auga: vyriausybė ir opozicija kovoja taškas į tašką. Tik rezultatas jau nebeprimena futbolo. Greičiau krepšinį.
Valdančiąja Krikščionių demokratų sąjungos ir liberalų koalicija pasitiki 44 procentai rinkėjų – lygiai tiek pat, kiek opozicijoje esančiomis Socialdemokratų, Žaliųjų ir Kairiųjų („Die Linke”) partijomis kartu paėmus.
Pasitikėjimas A.Merkel Krikščionių demokratų partija jau kurį laiką tesiekia 39 procentus, o Laisvųjų demokratų reitingai toliau krinta ir jau atsidūrė prie pavojingos 5 proc. ribos.
Socialdemokratus ir toliau žada rinkti 25 proc., kraštutinių pažiūrų Kairiųjų partiją – 10 proc., žaliuosius – 9 proc. rinkėjų. Prieš eurą pasisakanti „AfD” („Alternatyva Vokietijai”) ir už laisvę internete kovojanti Piratų partija apsistojo ties 3 proc. balsų.
