Europos Sąjungoje tebeverda diskusijos, kokia šios Bendrijos ateities vizija, o mechanizmai dėl glaudesnio bendradarbiavimo jau veikia.
Be ekonominio, finansinio, kultūrinio bendradarbiavimo, ES ambicijos aprėpia ir kitą sritį, kuri Bendrijai lyg ir neturėtų priklausyti – saugumo ir gynybos reikalus, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Kodėl Lietuva ir ES apskritai turėtų rūpintis Bendrijos saugumo klausimais, jeigu yra NATO? Apie tai „Lietuvos rytas” kalbėjosi su Krašto apsaugos ministerijos politikos direktoriumi Vaidotu Urbeliu.
– Kokie šiuo metu yra pagrindiniai ES Bendrosios saugumo ir gynybos politikos klausimai?
– Dar prieš 10 metų europiečiai suprato, kad dalį krizių turi sugebėti valdyti patys. Ir tada pradėti kurti pajėgumai, kuriais galima būtų suvaldyti krizes artimuosiuose regionuose.
Esama įvairių instrumentų, pavyzdžiui, ES kovinės grupės, vienoje kurių, vadovaujamoje britų, Lietuva budi nuo liepos 1-osios.
– Ką ketinama aptarti ir nuspręsti rudenį, kai Vilniuje posėdžiaus Europos Vadovų Taryba?
– Manau, kad baigiantis krizei ES jau turėtų galvoti apie naują gynybos politiką, strategiją. Kokie naujieji ES tikslai, ko mes norime, ką siekiame sukurti, ką veiksime už ES ribų.
Tad iš pradžių turi būti politinė strateginė diskusija. Antra, turime puikų įrankį – kovines grupes, kurių nenaudojame, tad aiškiai turi būti pasakyta ir sutarta, ar yra politinė valia jas naudoti, ar tos grupės turi būti perdarytos į ką nors kita?
Taip pat bus kalbama apie gynybos pramonės aktualijas, tokias kaip produktų sertifikavimas. Pavyzdžiui, Vokietijoje dėl netinkamo sertifikavimo šimtus milijonų eurų kainavusiam bepiločių orlaivių projektui kilo grėsmė. Kalbėsime ir apie naująsias grėsmes – kibernetinę gynybą ir pan.
– Apie tą patį kalbama ir NATO. Bet būtent Aljansas atsakingas už saugumą.
Ar realu tikėtis, kad bus skirtas dėmesys ir lėšų dar ir dubliuojamiems ES poreikiams?
– Sakyčiau, kad dubliavimo čia nėra, nes priemones galime priskirti ir ES, ir NATO. Valstybės iš esmės yra tos pačios. Klausimas yra tas, kad europiečiai tam tikrose srityse neturi pakankamai pajėgumų. Dalijimasis turimais ištekliais padėtų išspręsti tiek ES, tiek NATO problemas.
– Bet tada kyla kitas klausimas – ar ES, kaip ekonominė ir politinė sąjunga, iš viso turi prisiimti karines funkcijas, kai yra NATO?
– Pinigai tie patys, bet yra, aišku, ir esminis skirtumas – ES vykdo tik tam tikras užduotis ir dalyvauja mažo intensyvumo konfliktuose.
Aiškiau tariant, ES niekada neketina kariauti. NATO turi 5-ąjį straipsnį, pajėgumus vykdyti stambaus masto operacijas. Ambicijos skirtingos.
– O kodėl tada nenaudojamos ES kovinės grupės? Jau 9 metus jos yra, pinigų joms skirta, kokia jų ateitis?
– Iki šiol nebuvo tokios krizės, kuri visiškai atitiktų kovinės grupės panaudojimo koncepciją. Tai, aišku, kelia nerimą daugeliui šalių, nes sudėta nemažai pinigų, o rezultato jokio.
Tad diskusija ir yra, ar neverta sukurti lankstesnes sąlygas, kad būtų, pavyzdžiui, panaudota dalis grupės – medikų, strateginių gabenimo priemonių, ryšių? Galbūt reikia išplėsti užduočių sąrašą?
Yra skirtingos nuomonės – kai kurie nori išlaikyti esamą padėtį. Lietuva, Jungtinė Karalystė ir Latvija pasisako už lankstumą.
– Bet ar neatrodo, kad kol kas ES kovinių grupių ateitis tiesiog miglota? Pavyzdžiui, dėl Malio Prancūzija kreipėsi į atskiras šalis, neprašė nei NATO, nei ES kovinių grupių paramos.
– Malis buvo išimtis, nes prancūzai turėjo priimti sprendimą per 24 valandas. ES kovinių grupių aktyvavimas trunka 5 dienas. Tad penkios dienos ir viena yra esminis skirtumas. O laikyti pajėgas parengtas vieną dieną yra labai brangu, mažai valstybių turi tokią galimybę.
– ES prisiima ambicingus įsipareigojimus, bet realiai kiekviena šalis veikia atskirai. Atrodo liūdnai. Kas turėtų pasikeisti?
– Na, nėra taip visiškai neperspektyvu. Dabar ES turi 3 karines misijas ir 10 civilinių misijų, prieš 10 metų to nebuvo, tad judėjimas į priekį akivaizdus.
Kalbant apie naujus postūmius, pirmas dalykas – dėl finansinės krizės buvo labai sumažintas gynybos biudžetas, o operacijos kainuoja. Tad iš dalies tai yra ir finansinis, ir politinis klausimas, nes ES neturi bendros gynybos politikos ir greičiausiai artimiausiu metu neturės. Tad ES veiks tik ten, kur bus sutarimas.
– Vilniuje kalbėta apie ES bendradarbiavimą gynybos srityje su Rytų kaimynėmis. Ar tai prasminga?
– Abi pusės yra suinteresuotos. Tos šalys turi pajėgumų ir jos nori būti aktyvios, pavyzdžiui, Gruzija yra didžiausia ne NATO šalis, laikanti 1,5 tūkst. karių Afganistane. O Ukraina turi oro transportavimo pajėgumus, kurie domina ES šalis.
– Jeigu kalbėsime apie ES Rytų kaimynes – Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją, Ukrainą, Moldovą ir Baltarusiją, kaip vertinate pastarosios sprendimą Lietuvos pašonėje įkurti Rusijos karinę bazę su puolamaisiais pajėgumais? Ar tai nekerta pasitikėjimo tokia kaimyne?
– Aišku, entuziazmo tai neprideda ir yra nerimą keliantis veiksnys. Visada klausiame, kodėl Rusijai reikia naujų bazių pasienyje. Beje, neseniai paskelbta ir apie sraigtasparnių bazę netoli Latvijos, stebime karinį suaktyvėjimą Kaliningrado srityje, virš Baltijos jūros.
Bent jau NATO aiškiai rodo, kad norime bendradarbiauti. Pavyzdžiui, kviečiame jų stebėtojus į karines pratybas ir tikimės, kad mus pakvies į savas. Kol kas nesulaukėme kvietimo. Tad turi būti dviejų krypčių eismas. Svarbu, kaip ta bazė atrodo platesniame kontekste.
Nekalbame apie bendradarbiavimo apribojimą – vis tiek turime kalbėtis su baltarusiais. Jie turi žinoti mūsų politiką, kas mums ir kodėl kelia nerimą, turi būti tiesioginis kontaktas, o ne per trečiąsias šalis.
