Jolita pasakoja, kad grįžti gyventi į kaimą ir užsiimti ūkininkavimu niekada neplanavo, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip – matyt, meilė ūkio gyvūnams yra jų šeimos genuose. Nedidelį tėvų ūkį brolis ir sesuo išplėtė iki 700 galvijų fermos, kurių pieną perduoda perdirbėjams, tačiau iššūkių netrūko.
Jolita ir Vienantas užaugo tėvų ūkyje – mama buvo Sarių kultūros namų direktorė, o tėtis rūpinosi nedideliu šeimos pieno ūkiu. Nuo vaikystės abu žinojo, kiek daug darbo reikalauja galvijų priežiūra, kuo gyvena ūkininkai, kaip atsiranda jų gaminami produktai.
Vėliau J.Gabrinovičiūtė išvyko studijuoti – Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė inžinerinę nekilnojamojo turto vadybą, Vilniaus universitete – tarptautinės prekybos magistro studijas. Baigusi mokslus karjerą kūrė įvairiose kompanijose Lietuvoje ir užsienyje.
„Niekada gyvenime negalvojau grįžti į kaimą, gyvenimas buvo susijęs su plačiuoju pasauliu, keliavau, gyvenau ir Vilniuje, ir Barselonoje. Vėliau, tėčiui susirgus, ūkyje reikėjo pagalbos. Aš grįžau padėti su ūkio organizavimu ir valdymu, tačiau juk nėra pastovesnio dalyko už laikiną. Planavau grįžti į kaimą tik kol reikės pagalbos, o išėjo, kad likau „amžinai“, jau dešimt metų. Prie manęs prisijungė ir brolis, todėl mažo ūkelio jau ėmė nepakakti“, – apie pradžią pasakojo J.Gabrinovičiūtė.
Vienantas ir Jolita įkūrė dvi fermas, kurias jie puoselėja draugiškai viskuo dalindamiesi, o Jolita džiaugiasi, kad daug laiko ūkyje leidžia ir brolio sūnus, atsiranda kartų tęstinumas. Ūkyje padeda ir dešimt darbuotojų.
„Norint užsiimti tokiu darbu, reikia turėti pašaukimą, mėgti ir mylėti gyvūnus, nes karvėms tenka atiduoti didelę dalį savo laiko, reikia prisitaikyti prie jų ritmo. Nors ūkis yra automatizuotas, jam vis tiek yra reikalinga žmogaus priežiūra, o ūkiai susiduria su darbo jėgos trūkumu. Žmonėms neretai būna atgrasu eiti į pieno ūkį, bet aš atšaunu, kad pas mane ūkyje yra karšto vandens. Joks vanduo neatplaus gyvenant, pavyzdžiui, intrigų ir melo pasaulyje, o karvės tortai nusiplauna – užtenka karšto vandens“, – šypsojosi J.Gabrinovičiūtė.
Didžiausi – finansiniai iššūkiai
J.Gabrinovičiūtė, nusprendusi likti kaime, iš karto ieškojo galimybių kurti inovatyvų ūkį, tačiau susidūrė su finansiniais iššūkiais.
„Nemačiau ateities kaime be pažangos ir inovacijų, nes juodas rankų darbas yra be galo sunkus. Mes išgyvenome sudėtingą laikotarpį be technologijų, o ta pradžia buvo nelengva, todėl labai džiaugiuosi ir esu dėkinga kredito unijai, kuri – nė kiek neperdedant – man tapo kaip šeima. Dažniausiai finansavimo įstaigos žiūri labai formaliai, o čia į mūsų situaciją buvo žiūrima supratingai ir labai asmeniškai, jaučiausi išklausyta, priimta. Kyla pojūtis, kad esame tikri partneriai“, – sakė J.Gabrinovičiūtė.
Bendradarbiavimą su kredito unija pradėjo dar J.Gabrinovičiūtės mama, todėl ieškodami finansavimo savo ūkiui Jolita ir Vienantas pažintį pratęsė.
Fermos įkūrimui ir įrangai J.Gabrinovičiūtė skolinosi 500 tūkst. eurų. Šiuo metu ūkis dalyvauja projekte „Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonė Investicijos į materialųjį turtą“, kurio bendra vertė – 3, 56 mln. eurų: paramos planuojama gauti beveik pusantro milijono eurų, o iš kredito unijos pasiskolinti iki 1,7 mln. eurų. J.Gabrinovičiūtė sako, kad kuriant savo verslą iškyla visokių klausimų ir nėra su kuo pasitarti, ko paklausti, todėl finansavimo specialistai tapo žmonėmis, su kuriais buvo galima pasikonsultuoti verslo klausimais.
„Mes neturime artimųjų, kurie būtų parėmę pinigais, todėl reikėjo paskolos fermos statybai, visai įrangai, technikai ir apyvartai. Pieno ūkis yra tarsi bedugnė, kuri valgo ir valgo pinigus, todėl be finansinio partnerio tikrai būtų daug sudėtingiau judėti tikslo link. Buvo situacijų, kai teko kiek atidėti mokėjimus, taigi džiugina, kad kredito unijos darbuotojai žiūri lanksčiai ir supratingai, nes pieno ūkis yra nenuspėjama ir jautri sritis. Veikiausiai tariantis su bankais tokio lankstaus požiūrio sulaukti nepavyktų“, – pabrėžė J.Gabrinovičiūtė.
Šiuo metu Gabrinovičių planuose – robotizuotos fermos statybos, tam jie jau yra gavę paramą, tačiau iššūkių kelia infliacija, kylančios statybų, energijos ir degalų kainos. Išaugus išlaidoms, tenka ieškoti būdų suvaldyti finansus krizės akivaizdoje, o kai kuriuos planus – keisti arba koreguoti.
„Pieno ūkiui šiandienos problemos, dėl infliacijos brangstantys degalai ir elektra, pingančios pieno supirkimo kainos, daro didelę įtaką. Pabrangus ūkio išlaikymo išlaidoms, norisi solidarumo su kitų pieno kelio grandžių dalyviais, nes susidaro įspūdis, kad pieno perdirbėjams kainos auga, o mums tarsi ne. Tačiau ilgalaikių planų kol kas nekeičiame, nes turime įsipareigojimus, tiesiog bandome krizę išlaukti išsaugant tai, ką jau turime“, – dalijosi J.Gabrinovičiūtė.
Pataria nebijoti rizikuoti
J.Gabrilovičiūtė sakė nebijojusi rizikuoti, o daug ką darė spontaniškai – tiesiog svajojo ir ieškojo būdų svajones įgyvendinti. Dabar ūkio šeimininkai sako norintys pralaukti pasaulį ištikusią krizę, kurios pakeisti negali, išlaikyti tai, ką jau yra sukūrę ir, kiek pavyks, plėsti ūkį, judėti toliau savo tikslų link.
„Patarčiau ir kitiems, nutarusiems steigti savo verslą ar ūkį, nebijoti kredituotis, tačiau atsakingai įvertinti, pasverti visas galimybes ir atsakomybes. Aš skaičiavau, kad turėsime daugiau pieno, bus ir daugiau pajamų – kol kas viskas taip ir klostėsi. Užsidirbus galima daugiau investuoti, plėstis, didėja galimybės. Žinoma, reikia įvertinti, ar užteks žemės, ar bus pakankamai darbo jėgos. Tačiau svarbiausia nebijoti konsultuotis: specialistai išmano rinką, įvertino ūkio situaciją, matė mūsų galimybes ir nurodė klaidas“, – sakė J.Gabrinovičiūtė.
