Senoje proprosenelės paliktoje sodyboje šeima namus statė iš naujo, kabinosi į gyvenimą darbu, idėjomis, lėšomis. Kaip sako Žydrūnas, tik dabar jie pradeda atidavinėti skolas ir jau drąsiau galvoja apie tolesnį verslo plėtojimą.
Nuo mažumės – prie ūkio
Jaunasis ūkininkas pasakoja, kad dar vaikystėje teko dirbti žemės ūkio darbus. Žydrūno mama viena augino keturis vaikus ir pragyventi nebuvo lengva. Žydrūnas – vyriausias sūnus.
Tais laikais buvo įprasta, kad vaikai vasarą ravėdavo burokų „normas“, o už tai būdavo atlyginama cukrumi. Teko padėti ūkio darbuose ir seneliams, o norėdamas gauti „kapeikų“, vaikas eidavo dirbti pas ūkininkus. Kad galėtų nusipirkti šio to skanaus, reikėdavo pasistengti.
Kaip sako Žydrūnas, „nebūdavo tais laikais „mandrų“ telefonų, kompiuterinių žaidimų, todėl tekdavo laiką leisti kitaip“.
Pagal profesiją – žemės ūkio technikos mechanikas
Paklausėme, apie kokia profesiją svajojo Žydrūnas, kai dar mokėsi.
„Galvojau apie darbą, susijusį su žemės ūkiu. Man baigus 8 klases, pasiūlė mokytis Tytuvėnuose žemės ūkio technikume. Esu įsigijęs žemės ūkio technikos mechaniko profesiją.
Galiu dirbti ir suvirintoju. Mokiausi daug ką, kas susiję su žemės ūkiu“, – pasakoja jaunasis ūkininkas. Pasirodo, patirties teko įgyti labai įvairios, tačiau visi darbai vienaip ar kitaip buvo susiję su gyvenimu kaime.
Užsienyje dirbo floristu
Atlikęs karinę tarnybą, Žydrūnas pasidarbuodavo tai vienur, tai kitur, po to nusprendė išvykti laimės ieškoti į Angliją. Tuo metu antros pusės jis dar nebuvo radęs, tai išvyko vienas.
Kažkam gal atrodys keista, bet vyras dirbo floristu. Žydrūnas pasakoja, kad keturis metus darydavo puokštes, skaičiuodavo gėles, jas rūšiuodavo. Švenčių dienomis tekdavo dirbti net po 15-16 valandų.
„Jeigu nori užsidirbti, turi dirbti,“ – Žydrūnas neteikė vilčių, kad užsienyje galima tinginiauti.
Susipažinę, į darbus jau kibo dviese
Po ketverių įtempto darbo metų vaikinas grįžo į Lietuvą, dirbo vilkiko vairuotoju ir sutiko Ingridą, kuri studijavo teisę Šiauliuose.
Suradę bendrų tikslų, išdraugavę pusantrų metų, Žydrūnas ir Ingrida jau kartu išvyko ieškoti darbų į užsienį. Šįkart floriste toje pačioje firmoje, kur anksčiau dirbo Žydrūnas, įsidarbino jo draugė, o vaikinas vėl sėdo už vilkiko vairo.
Pora dirbo tam, kad užsidirbtų pinigų būstui ir verslo pradžiai Lietuvoje.
Verslo pradžia buvo sunki
Anglijoje jaunai šeimai gimė du vaikai – dukra ir sūnus. Kai dukrai atėjo laikas eiti į mokyklą, jauni žmonės grįžo į Lietuvą ir pradėjo kurtis savo tėvynėje, senoje ir labai apleistoje promočiutės sodyboje. Pasak Žydrūno, pirkią teko perstatyti praktiškai iš naujo.
„Ieškojome darbų. Turėjome 3 ha močiutės ir mamos žemės. Tokį žemės plotą pradėjau dirbti. Pas mus – daugiausia pelkėtos vietos. Galvojome, kokia veikla galėtume užsiimti. Limuzinų veislės galvijai yra nereiklūs pašarams, jiems nereikia geros kokybiškos žolės, jie minta viskuo, o Birietiškių kaime – pelkėtos vietos, gera žolė neauga.
Pamaniau, kad būtų neblogai auginti būtent limuzinų veislės galvijus. Susidomėjau galimybe gauti finansavimą kaip jaunasis ūkininkas. Pirmą verslo planą parašiau 2016 metais. Deja, nesėkmingai – nesurinkau reikiamo balų skaičiaus, finansavimo negavau, įlindau į skolas. Kad gaučiau daugiau balų, išsinuomojau žemės,“ – pasakojo apie nesėkmes jaunasis ūkininkas.
Antras bandymas gauti ES paramą buvo sėkmingas
Po metų Žydrūnas dėl paramos ūkio įkūrimui kreipėsi dar kartą. Iki tol, kol paaiškėjo, kad šį kartą verslo planas buvo parengtas tinkamai, lėšų teko skolintis iš banko.
Jauniesiems ūkininkams suteikiama iki 40 000 eurų parama ūkio įsikūrimui, tačiau ne visą šią sumą buvo galima gauti iš karto. Pinigai buvo sumokėti dalimis.
„Jeigu neturi pradžiai kapitalo, būna labai blogai, nes viską, ko reikia ūkiui, turi nusipirkti iš karto. Pradžioje gavau tik pusę paramos sumos, nors teko įsigyti viską už visą 40 000 eurų, todėl turėjome skolintis.
Turėjau įsipareigojimą įkurti ūkį, įsigyti arba išsinuomoti reikiamą plotą žemės, nusipirkti galvijus, patalpas jiems laikyti. Ūkininkas privalo parodyti, kad tinkamai įgyvendina verslo planą. Daugeliui išlaidų, susijusių su ūkio įkūrimu, vėl teko skolintis iš banko“, – pasakoja Žydrūnas, norėdamas įspėti jaunus ūkininkus, su kuo gali tekti susidurti.
Gavus finansavimą, visos problemos neišsisprendė. Teko ir toliau sukti galvą, ką padaryti, kad žemės ūkio verslas vyktų sėkmingai. Kaip sako Žydrūnas, mėsinių galvijų auginimas pradeda atsipirkti tik po 4 metų.
Negana to, ūkis turėjo nemažų nuostolių, nes įsigijo neva produktyvų bulių, kuris turėjo atnešti prieauglį, tačiau paaiškėjo, kad yra nevaisingas. Žydrūnas paskaičiavo, kad tai atnešė net 20 000 eurų nuostolį.
„Kreipiausi į „Žemės ūkio paskolų garantijų fondą.“ Ten man padėjo sutvarkyti nesklandumus su paskolomis, užpildyti reikalingus dokumentus, gavau patarimus ir dėl to esu dėkingas vienai darbuotojai. Pakruojo ūkininkų kredito unija irgi truputį padėjo, na, bet palūkanas vis tiek tenka mokėti,“ – apie tai, kaip ieškojo išeities, kalba birietiškis.
Išgyventi padėjo taupumas ir darbštumas
Pasak Žydrūno, dveji ūkininkavimo metai buvo nuostolingi. „Dabar tik po truputį pradedame atsigauti, atidavinėti skolas,“ – lengviau atsikvėpė ūkininkas.
Pasiteiravome, kaip pavyko išgyventi tuos metus, kai į ūkį teko investuoti lėšas ir susidurti su sunkumais. Pasirodo, ir Žydrūnas, ir Ingrida yra ne tik ūkininkai. Žydrūnas Vileikis – karys savanoris, o jo žmona Ingrida dirba gretimame kaime pardavėja.
Savo darbus šeima bando derinti su veikla ūkyje. Visa šeima surėmę pečius padeda vieni kitiems. Kol vyras dirba, ūkyje šeimininkauja jo mama, padeda vaikai, laisvų dienų nuo darbo parduotuvėje turinti žmona. Prie taupymo ūkyje ir sėkmės neabejotinai prisideda tai, kad šeima patys augina grūdines kultūras, kurias naudoja pašarams, o likutį parduoda. Ūkyje be limuzinų veislės galvijų auginamos ir vištos, kiaulės. Šeima stengiasi kuo mažiau pirkti sintetinio maisto iš parduotuvės, o valgo tai, ką užsiaugina ar gauna ūkyje. Ingrida netgi kepa naminę duoną.
Planuoja mėsa prekiauti iš ūkio
Pasvarstėme, ar Lietuvoje turi paklausą limuzinų galvojų mėsa, nes ji – gana brangi.
Pasak Žydrūno, šios mėsos paklausa Lietuvoje yra, bet užsienyje ji yra dar didesnė. Deja, išvežti mėsą į užsienį sunku. Kaune ar Vilniuje limuzinų mėsos kilogramas, priklausomai nuo jos rūšies, kainuoja iki 40 eurų už kilogramą ir daugiau. Sutarėme dėl vieno, kad regionuose žmonės nėra pajėgūs įsigyti mėsą už didelę kainą.
Žydrūnas pasiūlė galimybę šios veislės galvijų mėsos įsigyti iš jo namų ir užsiminė, kad planuoja įrengti mėsos išpjaustymo cechą. Pardavinėdamas mėsą iš namų, ūkininkas sako ieškosiąs optimalaus sprendimo dėl kainos. Deja, kainai įtaką daro ir brangstantys kuras, elektra.
