Užtikrinti tiekiamo maisto tvarumą ateityje – viena svarbiausių šio sektoriaus misijų. Šį iššūkį spręsti padeda modernios žemės ūkio technologijos ir trąšos, kurių dėka dirbama žemė tampa derlingesnė.
Šiandien, spalio 13-ąją, minima Pasaulinė trąšų diena. Trąšos yra gyvybiškai svarbi žemės ūkio dalis. Pagrindinė trąšų užduotis – pamaitinti augalą. Tam, kad jis vystytųsi, duotų derlių, reikalingos maisto medžiagos. Per lapus augalai pasisavina jų augimui būtiną anglies dioksidą ir nedidelį kiekį kitų mineralinių medžiagų, tačiau pagrindinis augalui reikalingas maistas ateina iš dirvožemio per šaknis.
Trąšos augalams itin reikalingos vegetacijos pradžioje – jos padeda susiformuoti stipresnėms šaknims taip sutvirtindamos ir patį augalą, kuris vėliau tampa atsparesnis nepalankioms augimo sąlygoms, ligoms, bei duoda gausesnį ir kokybiškesnį derlių.
Trąšų trūkumas gali būti ne mažiau kenksmingas nei jų perteklius, todėl labai svarbu trąšas naudoti taip, kaip nurodo gamintojas ir neviršyti rekomenduojamų normų. Kokybiškos, tinkamu laiku ir neviršijant rekomenduojamų normų naudojamos trąšos nenuodija dirvožemio, nekenkia gamtai bei augalui.
Su žemės ūkiu susiduriantys žmonės neretai pasiskirsto į dvi stovyklas. Vieni iš jų teikia pirmenybę natūralioms trąšoms, kiti linkę rinktis mineralines. Pastarosios ūkininkų mėgstamos dėl jų veiksmingumo.
Pavyzdžiui, 1 kilogramas gryno azoto trąšų padeda papildomai išauginti maždaug 22 kilogramus grūdų. Tačiau pačiam augalui didelio skirtumo nėra – joms svarbiausia gauti maistinių medžiagų.
Trąšų gamyba aktyvi ir Lietuvoje. Kokybiškos lietuviškos mineralinės trąšos gaminamos atsakingai, su mokslininkų pagalba parenkami subalansuoti maisto medžiagų kiekiai, elementų santykis trąšose, atsižvelgiama į reikalingas augalams normas, sudaromos tikslios trąšų naudojimo rekomendacijos, kurios nekenktų augalui ir aplinkai.
Kiekvienoje šalyje trąšų poreikiai skirtingi. Lietuvoje daugiausiai naudojamos amonio salietros ir skystosios trąšos, Vidurio Europoje – lėtai tirpstančias karbamido trąšas, o skandinavų dirvožemiui reikalingos trąšos su daugiau sieros.
Europoje populiarėja skystosios azotinės trąšos, kurios, naudojant pažangią įrangą, leidžia tiksliai paskleisti augalui optimalų trąšų kiekį. Skystas trąšas galima ir maišyti su fosforo, kalio, sieros trąšomis ar mikroelementais – tai dar padidina efektyvaus šių trąšų panaudojimo galimybes.
Kita tendencija Europoje – sieros trūkumas dirvožemyje. Sugriežtinus ekologinius reikalavimus dėl pramonės sieros emisijų, nėra, kas papildo dirvožemyje sieros rezervus. Pirmi šias emisijas apribojo skandinavai, todėl sieros trūksta ir auga azotinių trąšų su sieros priedais paklausa.
Europos trąšų gamintojų asociacijai „Fertilizers Europe“ priklausančios įmonės sutaria, kad užauginti pakankamą kiekį maisto milijardams žmonių galima tik protingai naudojant trąšas ir investuojant į novatoriškų žemės ūkio technologijų kūrimą.
