Net ir per karantiną Lietuvos žemės ūkių darbas nesulėtėjo – laukai buvo apsėti, įvairios kultūros augo, gyvulius reikėjo šerti ir prižiūrėti nepaisant epidemiologinės situacijos, o išaugintą produkciją – perdirbti ir realizuoti.
Dar daugiau – epidemijos metu vartotojų skonis nepasikeitė: jie ir toliau ieškojo natūralaus maisto, todėl kaimiškų produktų paklausa nesumažėjo.
Tiesa, realizacijos kanalai šiek tiek keitėsi užsidarius turgeliams, bet tada Lietuvos ūkininkams į pagalbą atėjo ir didieji prekybiniai tinklai. Lietuvos vartotojai, nepaisant pasaulyje sklandančių įspėjimų apie galimą maisto produktų trūkumą, galėjo būti užtikrinti, kad Lietuvos ūkininkų produkcijos nepritrūks.
Tačiau, žvelgiant į galimą antrą epidemijos bangą, ar vis dar galime išlikti garantuoti dėl nenutrūkstamo ūkininkų gaminių tiekimo?
Pasirodo, situacija labiau komplikuota ir visai ne dėl pirmiausiai į galvą ateinančių priežasčių. Gal baimintis dar nereiktų, bet ignoruoti problemos – taip pat. Ūkiams jau kuris laikas trūksta darbo jėgos ir specialistų, o pastaruoju metu darbuotojų trūkumas dar labiau išryškėjo.
Štai Audriaus Banionio ūkis, įsikūręs Kauno rajone ir tiekiantis platų spektrą kaimiškų produktų – duonos, konditerijos, pieno, mėsos gaminių, kiaušinių, medaus, – yra vienas iš tų, kuris itin jaučia darbuotojų ir specialistų trūkumą.
„Darbuotojų trūkumą jautėme jau anksčiau, o epidemijos metu – jis dar labiau sustiprėjo. Ieškome įvairių sričių darbuotojų ir specialistų. Mums reikia tiek duonos kepėjų, tiek darbuotojų pieno ir mėsos cechuose, ūkio darbininkų ir t.t. Tikrai skelbiamės ir ieškome įvairiais būdais, bet problema nesisprendžia, – sako ūkininkas A.Banionis. – Mūsų ūkio veikla labai įvairiapusė – tai ir kepykla, ir pieno perdirbimo cechas, ir mėsos cechas, o kur dar gyvulių auginimas. Visur trūksta darbuotojų, nors stengiamės įdarbinti kiekvieną norintį, surasti vietą, atitinkančią jo gebėjimus ir lūkesčius“, – priduria ūkininkas.
Dažnas apie ūkį ir darbą jame galvoja remdamasis senais stereotipais, nors tai seniai neatitinka realybės. Ūkiai tapo modernūs, gyvulių auginimas – modernizuotas, o gamyba atitinka pačius aukščiausius reikalavimus.
Sunku pajausti skirtumą, ar dirbtumėte gerai žinomoje maisto perdirbimo įmonėje, ar ūkyje. Abejojantiems tikrai nereiktų atmesti galimybės bent pabandyti.
Dažnam tai gali tapti ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir kaimo pažinimu, patirties prieš studijas ar studijų metu įgijimu.
