Visuomenė tampa vis labiau akyla jautriausių visuomenės sluoksnių atžvilgiu, taip pat ypač dažnai atkreipia dėmesį į gyvūnų gerovės klausimą. Tik ar nepasitaiko atvejų, kai į kai kurias bėdas pažiūrima ir per jautriai?
O gal priešingai – visuomenės aktyvumas gali priversti pakeisti mąstymą net ir tuos, kurie niekada apie gyvūnus daug negalvojo?
Skauda širdį
Į „Rinkos aikštę“ kreipėsi Apytalaukio gyventojai, kurie su nerimu kurį laiką stebėjo stambaus ūkininko galvijus. Didžiulėse ganyklose kelios karvės atsivedė palikuonių kaip tik tada, kai lauke temperatūra buvo ženkliai sumažėjusi, pliaupė lietus.
„Nors dabar dienos šiltos, saulėtos, bet anksčiau buvo šalta, ištisai lijo. Tie mažiukai ką tik gimę veršiukai sušalę ant lietaus stovėjo – na skauda mums visiems širdį matant tokį vaizdą. Nejau nėra reikalavimo, kada galvijus reikėtų apgyvendinti šiltesnėje vietoje“ , – sunerimusi teiravosi Apytalaukio gyventoja.
Paaiškėjo, kad visgi įstatymiškai nėra reglamentuota, kada ir kokiu oru galvijai turi būti perkelti į tvartus ar kitas užuovėjas. Tačiau specialistams nupasakotas vaizdelis vis dėlto taip pat sukėlė nerimą.
Prastas požiūris
Kaip „Rinkos aikštei“ komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėjas Giedrius Blekaitis, toks ūkininko elgesys su nuosavais galvijais nėra traktuojamas kaip pažeidimas, tačiau rodo prastą asmens požiūrį į gyvūnus ir nėra sveikintinas.
„Iš tiesų tai rodo ūkinio gyvūno savininko požiūrį į gyvūną – ir jis nėra geras. Reikia suprasti, kad prieš karvei apsiveršiuojant veršiukas gyvena apsuptas šilumos, kūno temperatūroje – apie 37 0C. Karvei apsiveršiavus, veršiukas iškart patenka į aplinką, kurioje yra minusinė ar vos pliusinė temperatūra ir stipriai lyja. Taigi tos jauniklio gyvenimo sąlygos nėra geros. Tiesa, yra mokslininkų tyrimų, kurie tvirtina, kad tokie radikalūs temperatūros pokyčiai gali teigiamai prisidėti stiprinant veršelio imunitetą.
Tačiau reikia suprasti, kad veršiavimasis yra stresas karvei ir tam veršiukui, o gyvūnų savininkas ir pats turėtų būti suinteresuotas prižiūrėti bandos pagausėjimą“, – komentavo G. Blekaitis.
Derėtų atskirti
Specialisto teigimu, stresą apsiveršiuoti besiruošiančiai karvei sukeltų ir jos patraukimas iš bandos į tvartą. Tačiau dėl saugaus apsiveršiavimo ir į pasaulį atėjusio mažylio gerovės tą padaryti reikėtų.
„Žinoma, iš ūkininko pusės gali būti visokių pasiteisinimų – kad nežinojo, nematė. Tačiau net jeigu ūkis didelis, vis tiek būna vedama apskaita – kada apsėklinama, nustatinėjamas veršingumas ir kt. Aišku, būna visko, gal nepastebėjo, gal per anksti karvė apsiveršiavo – bet jei vyksta tokie procesai reguliariai, tai jau aiškus žmogaus požiūris į gyvūną – tarsi galvijas gali kentėti, nors taip juk būti tikrai negali.
Galima atskirti besiveršiuojančią karvę nuo bandos ir ją apgyvendinti tvarte. Nors tą padaryti gali būti sunku – veikiausiai karvė blaškysis, nes pasikeis jos aplinka. Bandos gyvūno atskyrimas sukelia jam didelį stresą. Tačiau norint išsaugoti veršelį bei užtikrinti saugų apsiveršiavimą, būtų gerai, kad gyvūnas būtų pervestas į sausą patalpą, be skersvėjų“, – tikino pašnekovas.
Geroji praktika nuo senovės
Žinoma, ne visuomet gyvūnai savo gretas plečia prižiūrint žmogui. Tačiau specialistas ragina nepamiršti, kad reguliariai, bent kartą per dieną apžiūrėti savo galvijus yra gyvūnus laikančio piliečio pareiga.
„Dabar šilta ir labai daug galvijų yra laukuose. Galvijų veršiavimasis nėra sezoniškas, karvės veršiuojasi ištisus metus. Jeigu oras palankus – labai gerai, jei karvės veršiuojasi bandoje. Ir vis dėlto visi piliečiai turi atkreipti dėmesį, kad artėja šalnos, ir ką tik gimęs veršelis neturėtų patirti papildomo streso, vos gimęs papuldamas į atšiaurias sąlygas.
Kai oras nepalankus, būtų geriausia rinktis sausą pastogę, be to, ir pats laikytojas ten galėtų ramiai apžiūrėti motiną, veršelį, nes kartais būna reikalinga papildoma priežiūra. Gal pagalbos reikės besiveršiuojančiai karvei? Gal veršeliui? Gal bus kokie plyšimai ir panašios bėdos, kur turi įsikišti žmogus“, – komentavo VMVT atstovas.
Pasak G. Blekaičio, literatūroje randami aprašymai, kaip nuo senų laikų žmonės nenuleisdavo akių nuo besiveršiuojančių karvių, laukdavo, kada pasirodys krekenos – maistingiausias pienas.
„Labai svarbios pirmosios veršelio gyvenimo valandos, kurios skirtos veršelio imuninei sistemai sukurti. Per pirmąsias 6 valandas motina išskiria didžiausią koncentraciją gama globulino – medžiagos, esančios krekenose, kurios sukuria ir sustiprina veršelio imuninę sistemą.
Literatūroje aprašoma praktika, kaip visais laikais ūkininkai dalyvaudavo tame procese, laukdavo pasirodant krekenų. Tokia geroji praktika.
O štai jūsų nupasakota istorija ir piliečių nuogąstavimas neigiamai atsiliepia apie patį ūkininką“, – įsitikinęs G. Blekaitis.
Lauke – net ir žiemą
Įstatymuose nėra numatyta nei laiko metas, nei temperatūra ar kitos oro sąlygos, kurioms esant galvijai privalo būti apgyvendinti tvarte. Tiesą sakant, galvijams apskritai sveikiausia ir geriausia daug laiko praleisti lauke, nepaisant to, koks oras. Žinoma, galvijai turi turėti kur pasislėpti.
„Yra mėsinių galvijų, kurie prieš žiemą užsiaugina labai storą poodinį riebalų sluoksnį, tad jie gana lengvai pakelia net ir didokus šalčius. Tik labai svarbu, kad jie gautų kokybiško pašaro ir atsigerti. Per žiemą svorio prieauglio tikėtis neverta, nes didžioji dalis su maistu gaunamos energijos sunaudojama kūno temperatūros palaikymui.
Būna ir tokių ūkių, kuriuose galvijus visuomet laiko lauke, tiesiog yra sukonstruojamas angaras, užuovėja, kur gyvūnai sulenda, kai būna prastas oras, stiprus vėjas, lietus.
Praktika rodo, kad galvijai, kurie laikomi tvarte, kur šilta, daug drėgmės, amoniak, jie gulasi poilsiui kuo arčiau durų, prie kokios angos, kur yra oro cirkuliacija. Netgi gulasi į šviežią mėšlą tam, kad ištrauktų kūno karštį. Jeigu ūkininkas atidaro tvarto duris, leisdamas gyvūnams laisvai vaikščioti, paprastai galvijai į tvartą grįžta tik paėsti, net jei lauke būna šalta.
Kam tam galvijui trypti tą mėšlą tvarte, jei jis gali įšalusią žemę, sniegą mindžioti ir jaučiasi visai puikiai“, – apie galvijų įpročius pasakojo specialistas.
Geba prisitaikyti
Nepaisant to, kad ūkiniai galvijai yra prijaukinti žmogaus, visgi jie anksčiau gyveno ir išgyveno gamtoje be žmogaus įsikišimo.
„Analogiškai kaip stirnos – jei žiemos metu yra itin storas sniego sluoksnis, tvirtas ledas, kurio jos negali prasimušti su kanopėlėmis, kad pasiektų želmenis, tada jos graužia šakutes. Jos nėra tokios maistingos, tačiau gyvūnas šitaip prisitaiko prie esamos situacijos.
O mūsų prijaukinti gyvūnai gali gyventi ir lauke, bet jiems reikia sudaryti galimybę pasislėpti, gero pašaro ir, žinoma, atsigėrimo.
Be abejo, jei laikysime karvę šiltame tvarte per žiemą ir esant speigui išvesime ją į lauką ilgesniam laikui, ji gali peršalti arba pasigauti mastitą ar bet kokias kitas ligas. Tiesiog karvė nebus pratusi, pasiruošusi.
O apskritai toks oras, koks mus lepino beveik visą spalį, yra pats geriausias laikas gyvūnams. Nekaršta, nešalta, nelyja, sniego nėra, saulė šviečia“, – pasakojo VMVT specialistas.
