Sovietmečiu praktiškai kiekvienoje kaimo sodyboje buvo auginami triušiai. Ir aš, kaimo vaikas, gyvenęs Pamario krašte ir lankęs Žemaitkiemio septynmetę mokyklą, buvau pripažintas geriausiu jaunuoju triušininku rajone. Kiek pamenu, apie 100 triušių paruošoms esu pridavęs, už tai tėvai gaudavo lengvatine kaina nusipirkti kruopų.
Bet didžiausią fermą su dviem kolegomis turėjau 1990 m. Tuo metu Lietuvoje buvo trys ūkiai, kurie augino veislinius triušius. Iš Veiviržos paukštininkystės ūkio į Palaukojos kaime pastatytą naują fermą ančių auginimui, atsivežiau apie 200 suaugusių kelių veislių triušių.
Buvo sudaryta sutartis su Ignalinos žuvininkystės ūkiu, kad priduosime 5 t triušienos ir visų triušių kailius.
Pradžioje visi triušiai buvo laikinai patalpinti narvuose, kuriuose buvo vežamos antys į Utenos mėsos kombinatą. O tikri narvai triušiams per pažįstamą bičiulį ukrainietį buvo užsakyti Kijeve, nes praktiškai tai buvo vienintelė gamykla Sovietų Sąjungoje, gaminanti narvus triušiams. Nuvykus atsivežti narvų, Lietuvai jau buvo paskelbta ekonominė blokada ir nebebuvo galima narvų atsigabenti.
Teko iš Ukrainos sostinės grįžti tuščiomis. Bet po kuriuo laiko gerojo bičiulio ukrainiečio dėka narvai atkeliavo į Palaukojos fermą. Per tą laikotarpį jau turėjome virš pusantro tūkstančio triušių prieauglio. Perkeliant triušius su jaunikliais į narvus, jie buvo praktiškai pastatyti ant grindinio per silikatinės plytos aukštį. Dėl blokados, ūkis nesugebėjo mums padaryti metalo stelažus, kad būtų pakelti bent iki 80 cm.
Vieną rytą po tropinės liūties atėjus į fermą, žiūriu, mūsų triušiai apsemti, tapo „nutrijomis“. Pasirodo, grindyse nebuvo numatyta jokia nutekėjimo sistema, o viršuje lubose didžiulės šachtų atviros angos. Nuo karščio ir drėgmės per savaitę krito daugiau nei pusė jauniklių, nes nuo kokcidiozės užsakytų vaistų iš Marijampolės reikėjo laukti savaitę. Planas realizuoti 5 t triušienos žlugo.
Likome ūkiui skolingi 7000 tikrų tarybinių rublių, už neįvykdytą planą padavė mus į teismą. Jį laimėjome, nes blokados metu pašarai per mažiau nei pusmetį nuo 18 kapeikų išbrango iki 70 kap. O triušienos kaina liko ta pati. Kuo daugiau priduodi produkcijos, tuo daugiau mums „grėsė“ nuostolių.
Paskaičiavome, kad gaudami po 100 rub./mėn., beveik trejus metus kiekvienas būtume gyvenę be kapeikos. Vėliau, kai buvo įvestos vagnorkos, tie 7000 rublių virto praktiškai vos ne mėnesio atlyginimu. Bet net sutikus kolegai atiduoti tą skolą, aš nesutikau, nes mes buvome force majore aukos, nors už visas ūkiui paslaugas mokėjome sąžiningai. Sutartis yra aukščiau visko.
Dabar apie triušininkystės verslą vis mažiau bekalbama net rimtuose leidiniuose apie gyvulininkystę. Daugiau reklamuojami dekoratyviniai triušiai. Įsigalinant „tuščių narvų“ gyvūnų propaguotojų politikai, kailinius žvėrelius auginti darosi rimtu nusikaltimu. Jau ruošiamasi nuo 2025 m. gruodžio 31 d. uždrausti auginti kailinius žvėrelius, o sekantis etapas, matyt, bus eilė triušiams. Juk triušių, ypač reksų veislės, kailis ne prastesnis nei šinšilų.
Stebiuosi, kaip dar nepasiūlyta uždrausti nežudyti vištų, kalakutų, kiaulių, juk jie irgi nekalti gyvūnėliai. Žmogus per savo 150–300 tūkst. metų evoliuciją buvo praktiškai mėsėdis, medžiotojas, rengėsi daugiausia žvėrių kailiais.
O dabar per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mes staiga pasidarėme tokie humaniški, gailestingi, etiški. Žvėrelių nežudykime, geriau patys kariaukime, žudykime, smurtaukime vieni prieš kitus.
Kad masiškai pažeidžiamos žmonių teisės, neturi milijonai žmonių gyvenimui pastogės, jiems tai visai nerūpi, svarbu, kad žvėrelis nebūtų nuskriaustas, uždarytas narve, nors ten sąlygos kelis kartus geresnės nei gamtoje, kur dažnai laukia ir badas, stresas, ligos, trumpas gyvenimas ir pan.
Beje, mūsų mokslininkai nustatė, kad lietuviai turi daugiausia neandertaliečių genų, o kaip jie gyveno, kuo maitinosi, kuo rengėsi mūsų geografinėje juostoje, mokslo žmogui irgi nesunku suprasti. Matyt, netrukus ateis laikas, kad visokio plauko gyvūnų „mylėtojai“ mus visus privers tapti vegetarais, veganais, o tada, juokaujant rimtai, gal pabandys ir vilką, liūtą priversti tapti žolėdžiu gyvūnu.
Vyriausybė kailinių žvėrelių augintojams siūlo, gal tiksliau – dar tik siūlys, berods, juokingą 57 milijonų eurų kompensaciją, nors kai kuriuos žmogystas papiktino, už ką tokie „dideli“ pinigai. Su tuo nesutinka kailinių žvėrelių asociacijos pirmininkas Č. Tallat-Kelpša, o kur dar tūkstančiai žvėrelių augintojų balsų. Beje, Seime tik vienas R.Žemaitaitis bandė ginti kailinių žvėrelių augintojų interesus.
