Žemės ūkio ateitis – natūraliai atsistatantis ir gyvybingas dirvožemis

Kaip tai padeda pasiekti šiuolaikinės technologijos ir tvarus požiūris į augalininkystę, dalinasi bendrovės „Dotnuva Baltic“ vykdantysis direktorius Dangis Valaitis ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docentas dr. Vytautas Liakas.

D. Valaitis įsitikinęs, kad pokyčiai žemės ūkio sektoriuje tiesiogiai prisideda prie tvarios maisto grandinės visame pasaulyje, todėl itin svarbu, kokias idėjas mūsų ūkininkai siekia įgyvendinti ir kokias priemones gali naudoti jau dabar. 

„Ūkiai turi teisingai rūpintis dirvožemiu, mažinti dirbimą, leisti dirvožemiui atstatyti savo biologinius ir kitus procesus, tada dirvožemis pats, kaupdamas anglį, tampa derlingesnis ir galime mažinti trąšų kiekį. 

Vietose, kur taikoma tiesioginė sėja ir minimalus dirbimas, matome tamsesnį sveiką dirvožemį. Jį pakasę giliau randame daug sliekų ir įvairių reikalingų mikrobiologinių organizmų“, – vienu iš galimų būdų, kaip nesutrikdyti dirvožemyje natūraliai vykstančių atsistatymo procesų, leisti jam tapti derlingesniam, švaresniam, tvaresniam ir taip iki minimumo sumažinti trąšų poreikį, dalijasi D. Valaitis.

Dirvožemis – gyvas organizmas, sudarytas iš daug komponentų, tarp kurių reikėtų stengtis išlaikyti pusiausvyrą, kad rūpinantis viena sritimi nenukentėtų kitos. „Viena iš svarbių derlingo dirvožemio sudedamųjų dalių – humusas.

Anot D. Valaičio, Lietuvoje gana žemas jo lygis, lyginant su Vakarų Europos šalimis. Patariama naudoti padedančias humuso kiekį padidinti technologijas, tačiau nereikėtų viso dėmesio nukreipti viena kryptimi.

Svarbiausia balansas, tai pasiekti gali padėti teisinga sėjomaina. Europos Sąjungos rekomendacijos – iš dabar įprastos trijų augalų sėjomainos pereiti į šešių – kad augalai grįžtų į tą pačią vietą tik po šešerių metų. Vokiečių ūkininkai juokauja, kad jiems nereikia žemės dirbti, visą darbą padaro sliekai, jie atlieka tai, ką darydavo žemės ūkio technika.

Perėjus į tiesioginę sėją, tris kartus sumažinamas kuro kiekis, iki 15 l/ha, keturis kartus mažesnės laiko sąnaudos – 20 min/ha. Visa tai galima atlikti praktiškai turint tik vieną padargą – sėjamąją. Žinoma, nėra viskas taip paprasta – reikia daug žinių ir praktikos siekiant sėkmingo rezultato.

Užtrunka, kol dirvožemyje atsistato mikroorganizmų pusiausvyra, anaerobinės bakterijos ir kiti mikroorganizmai, grybai, dirvožemis tampa purus, atsparus suslėgimui, sulaikantis drėgmę, sveikas, gyvybingas“, – apie „gyvo“ dirvožemio galimybes kalba D. Valaitis.

Siekiant išlaikyti gyvybingą dirvožemį labai svarbus ir žemės dirbimo technologijos pasirinkimas. „

Gali būti tradicinė ariminė žemdirbystė, minimalus dirbimas arba tiesioginė sėja, kuri laikoma aukščiausiu lygiu. Tiesioginė sėja – ne panacėja, bet priemonė, leidžianti kuo mažiau judinti dirvožemį ir sudaryti sąlygas augalams atlikti savo darbą. Sideracinių augalų mišiniai, garstyčios, dobilai, facelija ir kiti augdami savo šaknimis puikiai išpurena dirvožemį ir padeda atstatyti natūralią struktūrą.

Visos tarpinių augalų liekanos lieka paviršiuje, neleidžia ten susidaryti erozijai ir padeda didinti humuso sluoksnį. Tai ilgas procesas, vienam centimetrui šio sluoksnio užaugti gali prireikti šimto metų“, – apie natūralią dirvožemio regeneraciją pasakoja D. Valaitis ir atkreipia dėmesį, kad žinant Lietuvos dirvožemio situaciją, laukia ilgas paviršinio dirvožemio sluoksnio derlingumo atkūrimo kelias, bet tai turime pradėti kuo greičiau.

Intensyvios veiklos nualintam dirvožemiui, kol vyksta atsistatymo procesas, gali prireikti pagalbos – tikslaus saikingo tręšimo. D. Valaitis pasakoja, kad šiuolaikinės technologijos leidžia trąšas paskirstyti ten, kur lauke jų labiausiai reikia.

„Pagal palydovines nuotraukas galima sukurti kintamos normos žemėlapius, turėdamas tokius duomenis tręštuvas tręšia tikslingai – silpnesniems augalams duodama daugiau trąšų, stipresniems mažiau.

Taip išlyginamas laukas ir derlius tampa tolygesnis visame lauko plote. Iki šiol įprastą metodiką, kai trąšų kiekis skaičiuojamas hektarui ir tolygiai paskirstomas, keičia individualus požiūris į skirtingus poreikius turinčias augalų grupes. Taip trąšos pasiekia augalus, kuriems yra labiausiai reikalingos, padavus teisingą kiekį išnaudojamas visas augalo potencialas. Šiandien kalbame apie 10 kvadratinių metrų tikslumą, ateityje galima bus identifikuoti ir dozuoti normas individualiai kiekvienam augalui.

Šios technologijos nėra nepasiekiamos, kiekvienas ūkis gali įsigyti tokią techniką, su jos pagalba užtikrinti racionalų resursų naudojimą, kas padeda taupyti kaštus ir mažinti auginamos produkcijos savikainą, tuo pačiu padengiant naujos technikos kaštus“, – apie šiuolaikinės technikos suteikiamas galimybes kalba D. Valaitis.

VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. V. Liakas džiaugiasi, kad šiuolaikinis agroverslas keičia kryptį.

„Auganti žmonių populiacija reikalauja ne tik maisto gausos, bet ir kokybės. Gausesniam derliui pasiekti naudojant daug cheminių elementų gali nukentėti ir užaugintos žaliavos kokybė. Siekiant didesnio pelningumo ir produktyvumo, neracionaliai didinant trąšų normą, didėja ir aplinkos taršos tikimybė.

Augalų nepanaudotos trąšos išplaunamos į gruntinius vandenis, upes, ežerus, kur sukelia dumblių augimą ir visą grandinę kitų problemų“, – apie galimas perteklinio trąšų naudojimo pasekmes kalba doc. dr. V. Liakas.

Mokslininkas pastebi, kad dalis jaunųjų ūkininkų supranta galimą agrosektoriaus neigiamą poveikį aplinkai ir ieško būdų, kaip pasiekti savo tikslus racionaliai naudojant resursus. „Visus procesus gamtoje vykdo mikroorganizmai – jie veikia mūsų organizme, dirvožemyje, ore. Bakterijos ir grybai per signalus, fermentus valdo augalų mitybą.

Spurtavus chemijos pramonei, sukūrus cheminius elementus patogenų naikinimui, mikrobiologija buvo likusi nuošalyje. Cheminių medžiagų pagalba kontroliuojant mikroorganizmų pasaulį buvo iškreipta pusiausvyra, vienus išstūmus, jų vietą užėmė kiti“, – kalba mokslininkas V. Liakas ir atkreipia dėmesį, kad naudodami chemines trąšas mes maitiname ir mikroorganizmus, tik ne visada tuos, kuriuos naudinga, todėl daugėja augalų ligų ir taip auga kitų pagalbinių cheminių medžiagų poreikis.

VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. V. Liakas pastebi išaugusį susidomėjimą alternatyviomis priemonėmis ir atkreipia dėmesį, kad pagal tai, kiek maistinių medžiagų jau turime sukaupę dirvoje, galime daug metų jas naudoti pasitelkę mikrobiologiją.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad keičiantis – iki minimumo mažinant trąšų naudojimą ar visai jų atsisakant – susidursime su iššūkiais, kuriems mokslas jau yra numatęs sprendimus: racionalų tikslųjį žemės dirbimą mikrobiologiškai aktyvaus dirvožemio išsaugojimui ir kokybišką sėklą.

Siekiant galutiniam vartotojui pasiūlyti saugius maisto produktus, ieškoma galimybių mažinti ne tik trąšų, bet ir pesticidų naudojimą.

Europos maisto saugos tarnybos pateiktoje ataskaitoje skelbiama, kad tiriant maisto produktų užterštumą pesticidų likučiais, Europos Sąjungos vidurkis siekia 4,5 proc., tuo tarpu Lietuvos – tik 1,1 proc. Žemės ūkio sektoriui siekiant iki minimumo mažinti pesticidų naudojimą siūlomas unikalus sprendimas, padedantis grįžti prie tvarumo principų.

„Purkštuvo su 3D kameromis pagalba stebimos piktžolės. Tai itin tikslus pesticidų paskirstymo metodas, nes naudojami šios minutės duomenys, o ne pagal ankstesnius skenavimus sudaryti žemėlapiai.

Jau daugiau nei penkerius metus sėkmingai taikoma pilka–žalia technologija, kai pilkame lauke reikia atpažinti žalią piktžolę ir ją nupurkšti, paskutinius dvejus metus naudojama dar sudėtingesnė žalia–žalia technologija, kai žaliame javų lauke nustatoma piktžolė ir pesticidai purškiami tik ant jos, tiksliai tiek, kiek pagal išsivystymo lygį reikia rezultatui pasiekti.

Taip užtikrinamas ne tik racionalus pesticidų naudojimas, bet ir vandens resursų taupymas. Naudojant šią technologiją 6000 ha ūkyje, pavyko sutaupyti iki 100 000 litrų vandens ir net 15 kartų sumažinti pesticidų kiekį“, – apie šiuolaikinių technologijų atveriamas galimybes iki minimumo sumažinti pesticidų naudojimą pasakoja D. Valaitis.