Auginti avis buvo Valerijaus sumanymas. Ūkininkai patys pasistatė tvartą, apsitvėrė ganyklas – dabar aptverta 10 ha, planuose dar 5, kad galėtų avis pervaryti.
Šešerius metus jie augino Merinosų veislės ir mišrūnes avis. Pradžioje tai buvo tik hobis, o noras siekti daugiau, galima sakyti, dar visai šviežias.
„Pagalvojome, kad reikia kažko geresnio. Pradėjome domėtis ir pasirinkome populiarią Prancūzijoje Ile de France veislę. Šios veislės avys mėsinės, stambios. Jų mėsa labai skani, nėra lajaus. Suaugę avinai sveria iki 150 kg. Žinoma, priklauso nuo to, kaip auginami. Svarbu ir tai, kad šių avių ruja ne sezoninė kaip kitų. Tad planuoti pagausėjimą galima ne tik rudenį, o ir pavasarį, vasarą“, – apie pasirinkimą pasakojo Daiva.
Vienas lauke ne karys
Mintys apie Ile de France avių veislinį ūkį subūrė bendraminčius.
Dėl laikymo problemų Daiva ir Valerijus kreipiasi į daugiau patirties turinčius Kėdainių rajone, Dotnuvos seniūnijoje, ūkininkaujančius Augį Rimkevičių bei jo ūkio vedėją Rūtą Lukoševičiūtę ir Skuodo rajone tos pačios veislės avis auginantį Aurimą Jazbutį.
„Mes trise bendradarbiaujame, parsivežame avis iš Prancūzijos. Visi esame šio verslo naujokai, daug patirties neturime, todėl stengiamės įgyti, tartis, mokomės vieni iš kitų. Taigi, jei kažko nesuprantu, skambinu į Kėdainius, Skuodą. Jie daugiau patirties turi su ta veisle“, – apie savotišką patirties perdavimo „kooperatyvą“ kalbėjo ūkininkė.
Tikslas – veislynas
Apsisprendę steigti veislyną, Jakovlevai pardavė beveik visas anksčiau laikytas avis. Kol kas Ile de France avių yra dvi bandos – 80 avyčių ir du avinai. Kaip tik dabar jos atskirtos apsėklinti. Veisliniams avinams reproduktoriams Napoleonui ir Markizui tenka po 40 avių. Su avinu avis reikia išlaikyti 40–45 d., kad visas apvaisintų. Šįkart jiems skirta mažiau nei 40, nes kitos dar per jaunos. Po dviejų mėnesių planuojama skeneriu patikrinti, ar apvaisintos.
Tai tik pradžia, sakė Daiva, ir akcentavo, kad norint įkurti veislyną, reikia nemažai investicijų, kurios atsipirks tik vėliau. Veislinis avinas kainuoja apie 1000 eurų, o avis- apie 300 eurų.
„Avis iš veislyno perka ir tie, kas jas augina mėsai, nes nori geresnės kokybės mėsos. Kai turėsime didesnę pasiūlą, ir mes kažką galėsime. Penkios bandos jau yra labai gerai, tada neitume į minusą. Dabar kol kas tik įdedam“, – situaciją komentavo moteris.
Auginti avis ne taip paprasta
Ūkininkai pripažįsta iš pradžių galvoję, kad avis auginti visai nesudėtinga, o pamatė, kad nėra taip paprasta. Turi nusimanyti ir veterinarijoje, be gero pašaro, vitaminų, mineralų nieko nebus. Problemos tos pačios ir darbo tiek pat ar auginat veislines, ar mišrūnes.
„Norint gauti kokybiškos mėsos, reikia gerai subalansuoti pašarus. Pagrindinis pašaras – šienas, šienainis. Didžiausias skanėstas – grūdai. Kai jų atnešu, vyksta kova už būvį. Su jais ir pervaryti į kitą ganyklą pavyksta, ir pervežti. Kai atsivežėme, jos lyg laukinės buvo. Galvojau, kad su langais išlėks. Dabar jau prisipratinau su grūdais. Jų duodu kartą per dieną. Tik svarbu nepadauginti, nes galima nutukinti, o tai jau problema“, – šėrimo ir bendravimo su avimis subtilybes atskleidė Daiva.
Jei tinkama mityba, pasak ūkininkės, ligos mažiau puls. Vis tik nukirminti avis reikia rudenį ir pavasarį. „Neseniai nukirminome. Konsultantai atvažiuoja, ištiria išmatas, pasako, kokius vaistus skirti, ir mes juos sugirdome“, – pasakojo Daiva.
Dar vienas labai svarbus darbas – pasirūpinti visada švariu vandeniu. Ir tvarte, ir ganyklose kiekvieną dieną pakeisti vandenį loviuose, pasak Daivos, yra privalu.
Avių vilną, taip pat ir nagus Jakovlevai kartą per sezoną kerpa patys. Kitais metais planuoja nusipirkti stakles nagams kirpti.
Avinukus ūkininkai paaugina 6–8 mėn. ir parduoda mėsai. Daiva teigė, kad kovą gimę mažiukai – geriau, gimę žiemą, būna lepesni. Daugiausia atveda du. Valerijus pasakojo, kad viena buvo atvedusi penkis, tris atmetė. Matematika tokia – 40 avių – 50–70 ėriukų. Su ėriavede juos laiko tris mėnesius.
„Mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5–3 mėn. amžiaus. Bet kuo ilgiau su mama, tuo geriau. Jie stipresni. Kolega iš Kėdainių nusipirko aparatą iš Prancūzijos, kuriuo galima 30–40 ėriukų vienu kartu maitinti iš čiulpukų. Šis aparatas – pagalba ūkyje, kai ėriukai, likę be motinos, atvesti mažai pieningų avių. Pavasarį matysim, kaip bus. Galbūt ir mums teks nusipirkti“, – svarstė Daiva, pavasarį laukianti pirmosios Ile de France avių vados.
Kol kas avių auginimas – ne vienintelis ūkininkų darbas. Vyras 2 mėnesiams eina į jūrą, o Daiva mokykloje ir poliklinikoje dirba kineziterapeute. Sako, kad gal jau paskutinius metus, nes sunku viską suspėti. Juk vaikais vadinamų, kaip ji sako – rankinių paprašaikų – vis daugės.
„Manęs darbe klausia, kam tau reikia to kaimo. Kiek ten darbo. Man patinka, sakau. Po darbo aš su jomis atsipalaiduoju. Apskritai man padeda medicininis išsilavinimas. Visai kitaip žiūriu, nebijau situacijų“, – pasakojo Daiva.
Paklausti, kas svarbiausia ūkininkaujant mažame ūkyje, abu sutiko, kad jų atveju – mylėti gyvūnus. Jiems svarbu, pas ką avys ir avinai iškeliauja. „Kartais paprašau atsiųsti nuotraukų, noriu žinoti, kokios jų gyvenimo sąlygos kitame ūkyje“, – sakė ūkininkė.
