Slyvos mėgsta derlingus su priemoliu dirvožemius. Poskiepiams dažniausiai parenkamos skėstašakės (kaukazinės) slyvos. Sodinant svarbu, kad skiepo vieta būtų truputį giliau žemėje, tuomet išvengsime atžalų. Iš atžalų, paprastai, dauginama nedaug veislių: paprastoji vengrinė ir pietinė geltonoji. Kiekviena veislė yra unikali, turi būdingą savo dydį, spalvą, formą, skonį.
Slyvų vaisiai yra valgomi švieži, šaldyti, džiovinti, tinka perdirbimui: sultis spausti, kompotams, uogienėms, džemams virti.
Dažnai nesusimąstome, kad slyvos yra ne tik maistas, bet ir turi labai daug sveikatai vertingų medžiagų. Ypatingai slyvos populiarios Kinijoje, Rumunijoje, Gruzijoje (Sakartvele). Balkanų kraštuose labai populiarus alkoholinis gėrimas iš raugintų slyvų sulčių „Slivovica“.
Reguliariai jas vartojant, slyvos reguliuoja cukraus kiekį kraujuje, turi vitamino K, magnio, kalio, fosforo (svarbaus kaulų stiprumui), nemažai antioksidantų, ląstelienos. Tik daug valgant (50–90 g) gali pasireikšti viduriavimas, džiovintų patariama suvalgyti ne daugiau 10–12 vnt.
Norint turėti slyvų vaisių ilgam laikotarpiui, reikia sodinti skirtingo vėlyvumo ir derėjimo veisles. Ankstyviausios veislės yra „Herman“, „Kometa“, „Skoroplodnaja“ („Greitukė“), o vėlyviausios – „Bluefre“, „Jojo“, pati vėlyviausia „Empress“. Nuskynus rugsėjo pabaigoje, ją galima išlaikyti, užšaldžius iki 0–1 laipsnio, dar visą mėnesį. Taigi, varijuojant įvairaus vėlyvumo derėjimo veislėmis, slyvų vartojimą galima pratęsti beveik 4 mėn.
Verta savo sklypuose jų turėti skirtingų veislių. Nereikėtų užmiršti, kad slyvos yra stipriai pažeidžiamos ligų ir kenkėjų. Joms kenkia kelių rūšių slyviniai pjūkleliai, serga monilioze, sidabralige, šratlige ir kitomis ligomis.
Reikia nuolat genėti, dirvožemyje turi būti pakankamai kalcio, nubalinti kamienai, apsaugos priemones taikyti nuo ankstyvo pavasario. Slyvas geriausiai sodinti pavasarį iki pumpurų išsprogimo, kaip ir visus kaulavaisius.
