„Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Nerijus Jurkonis papasakojo apie šias ir kitas neįtikėtinas Sosnovskio barščio savybes.
– Vilniuje skaičiuojamos apie 133 vietos, kur yra paplitę Sosnovskio barščiai. Visoje Lietuvoje tokių vietų yra gerokai daugiau? Kaip ir kokiu lygiu mūsų šalyje šis augalas paplito?
– Žinoma, Lietuvoje yra žymiai daugiau vietų nei vien tik aplink Vilnių. Šis augalas labiausiai paplitęs ten, kur neintensyviai naudojamos ir šiek tiek apleistos žemės: įvairios pakelės, paupiai, drėgnesnės vietos, galbūt buvę apleisti kažkokie žemės ūkio kompleksai, kurie ilgą laiką nenaudojami. Labiausiai Sosnovskio barštis išplitęs Rytų Lietuvoje, Zarasų rajone, o vidurio Lietuvoje – kur nėra aktyvus žemės ūkis arba yra įvairių dirbamų laukų pakraščiai.
Reikia atsiminti, kad Sosnovskio barštį atsivežėme apie 1950 metus. ir pagrindinis tikslas buvo siloso auginimui, kaip pašarinės kultūros žemės ūkyje. Kaip maistinė kultūra, jis neprigijo, po to „pabėgo“ ir atrado savo vietą (augimui – aut. past.).
– Tai tokia stipri piktžolė?
– Taip, visų pirma, tai invazinis arba kitaip sakant – svetimžemis augalas. Sąraše yra daug augalų, bet yra išskirta ypatinga grupė, kurioje (augalai – aut. past.) labai invazyvūs ir kurie išstumia mūsų vietinius augalus.
Kalbant apie Sosnovskio barštį, jis sukelia mums dar ir kitų nepageidautinų pasekmių, yra pavojingas augalas dėl savo ypatingų savybių. Dėl vienos jame esančios medžiagos, žmogaus oda tampa neatspari ultravioletui, atsiveria pūslės, skylės, atviros žaizdos, kurios neužgyja labai ilgai. Netgi užgijus, po mėnesio, dviejų, lieka labai ryškūs randai.
– Kaip tai nutinka – tos sultys turi patekti ant rankų? Jūs buvote pats nusideginęs, tiesa?
– Taip. Istorija tokia, kad Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas Kaune savo kolekcijoje irgi turėjo Sosnovskio barštį – prie kultūrinių, pašarinių augalų. Jis turbūt „pabėgo“ iš mūsų į apylinkes šalia – Fredoje (Aukštojoje Fredoje – aut. past.), Aleksote – turime aplink Botanikos sodą. Naikiname įvairiausiomis priemonėmis. Tuos darbus atliekant, turbūt ne visai laikantis šimtaprocentinės saugos, ant rankų pateko Sosnovskio barščio skysčių ir turėjau žaizdelių.
Tik prisilietus gal ir nieko nebūtų, bet esmė, kad ant rankų nepatektų skysčio, esančio pačiame Sosnovskio barščio stiebe. Sakyčiau, atkreipti dėmesį į stiebą. Lapai irgi lygiai taip pat (pavojingi – aut. past.), bet stiebas, kadangi pats augalas aukštas, pasižymi dideliu osmosiniu slėgiu, nes reikia įvairiausius skysčius užpumpuoti į augalo viršų.
Vienas iš naikinimo metodų – injekcija, kai galima į augalą suleisti cheminių medžiagų, bet labai pavojinga įduriant, nes iš karto ištrykšta labai stipri srovė.
– Vilniaus Sosnovskio barščių naikinimo plane – purškimas herbicidais, kasimas – Verkių ir Pavilnių regioninių parkų teritorijoje ir šalia vandens telkinių bei šienavimas. Jūsų vertinimu, čia efektyviausi naikinimo būdai, ar gali būti geresnių?
– Manau, kad tikrai taip (efektyvūs, – aut.). Turbūt Vilniaus savivaldybė apsvarstė ir pasirinko skirtingas priemones. Jeigu paminint jas visas, galima skirti į tris (grupes – aut. past.). Cheminės priemonės – naudojant įvairiausius herbicidus. Mechaninės priemonės – galima iškasti, pastoviai šienauti, užarti, frezuoti, uždengti tamsia geotekstile ar polietilenu. Trečioji priemonė – biologinė, – ganant gyvulius, bet pastebėta, kad nelabai valgo. Nežinau, ar buvo tyrimų su mėsiniais galvijais – gal jie visaip ištryptų. Lietuvoje ši priemonė nelabai naudojama, ji galbūt galėtų eiti kartu su mechaninėmis.
Dėl mechaninių priemonių naudojimo: ne viską gali užarti, išfrezuoti. Po to turi tą žemę kažkam naudoti. Jei tai nelabai naudojama teritorija – turi būti pastoviai šienaujama. Tai yra efektyvi, bet turi būti ilgalaikė, priemonė, nes kitaip pasieksi tik trumpą efektą.
Sosnovskio barščiai turi savybę, kad jų sėklos žemėje labai gyvybingos ir jau atrodo, kad praktiškai nebėra, bet po kažkurio laiko, tuos darbus apleidus, augalas vėl gali pasirodyti. Užtenka kažkur netoli aplinkoje keleto augalų, kurie subrandina sėklas ir mes po kažkurio laiko vėl turėsime Sosnovskio barščių.
– Turbūt Vilniaus karas su Sosnovskio barščiais nesibaigs, net pažadėjus išnaikinti 99 proc.?
– Tikrai taip. Labai puiku, kad į šį klausimą pažiūrėta kompleksiškai ir užsiimta iš esmės, nes pavieniai veiksmai tikrai niekuo nepadės. Reikia daryti su valstybės, įvairiausių programų „palaikymu“, nes Vilniaus apylinkės susitvarko, o kas už jų? Tai irgi turėtų būti tvarkoma, nes kitaip bus tik tam tikru laikotarpiu laimėta kova, bet ne karas.
Priemonės turi būti atrinktos. Pavyzdžiui, regioniniame parke galioja kitos taisyklės ir turbūt negalima naudoti herbicidų. Nors dabar jau yra selektyvus herbicidas, patvirtintas Aplinkos ministerijos, berods 2017 metais. Jis veikia tik Sosnovskio barštį, o kitų augalų neišnaikina. Tai tokia natūrali konkurencija tarp pačių augalų ir Sosnovskio barščiui reikia konkuruoti su kitais, kai jį naikina, stelbia. Žmogus tą kovą inicijuoja, bet šiek tiek turėtų įsijungti ir gamtos dėsniai.
