Miškas turi labai daug kenkėjų: natūralių ir ne. Miške medžius puola grybinės, virusinės ligos, įvairios vabzdžių rūšys.
Daugiausia nukenčia monokultūriniai miškai, kuriuose vyrauja vienos rūšies medžiai – gryni medynai. Tarkim, Dzūkijos pušynus dažnai užpuola pušinis pjūklelis, neporinis verpikas, eglynus – netikras eglinis skydamaris, kinivarpos (kenkia ir pušims).
Mišrieji medynai daug geriau atlaiko įvairių kenkėjų, ligų antpuolius. Kuo didesnė įvairių rūšių bioįvairovė medynuose, tuo labiau neleidžiama įsigalėti vienai kuriai nors pavojingai rūšiai. Jau ne tik miškininkai, bet ir daugelis gamtos mylėtojų žino, kad seni ir mirę medžiai miško ekosistemai daug vertingesni už jaunuolynų medynus.
Prie miško kenkėjų sąlyginai reikėtų priskirti ir stichines nelaimes – uraganinius vėjus, gaisrus, staigius apledėjimus su sniegu.
Vis dėlto labiausiai miškas kenčia nuo žmogaus: nors jis ir rūpinasi mišku, tačiau yra ir didžiausias miško priešas. Pirmiausia, plačioji visuomenė (beje, visame pasaulyje) labai pasipiktinusi, kad miškai kertami masiškai, neracionaliai.
Miškininkai teigia, kad jie esą neiškerta nė tiek, kiek per metus priauga medienos. Suprask, kai kertama išsijuosus, kad net skiedros į visas puses lekia, bet miško medienos esą nemažėja, net daugėja. Nesu miškininkas, bet rašoma, kad per metus mūsų medynuose priauga 4–5 kub. m biomasės. Bet tai ne visa mediena, dar yra priaugusi kamiene. Šakos, ūgliai, lapai taip pat sudaro nemažą procentą metinio prieaugio.
O jauname medyne daug metų kertamos medienos visai nėra, nors metinis biomasės prieaugis tikriausiai ne mažesnis negu brandžiame miške. Taigi, regis, kad pas mus iškertama daugiau, skaičiuojant vertinga medienos dalimi, negu priauga.
Antra, kuo daugiau iškertama miškų plynu ir kitais būdais, mūsų miškų plotas šalyje didėja. Čia galima statistika tikėti. Tik sunku pavadinti miško plotu, jei jo atsodintam yra vos keleri metai arba po plyno kirtimo paliekta tik keletas vienišų medžių. Iškirtus mišką, per trejus metus reikalaujama jį kirtavietėje vėl atsodinti. Tai gal dar ir nepasodintas miškas jau priskiriamas didėjančiam šalies miškingumui?
Dar vienas visuomenę piktinantis momentas – mediena daugiausia, kaip pirminė žaliava, iškeliauja į Švediją, Vokietiją. Esame tarytum trečiųjų šalių lygyje. Labai gaila, kad miško, kuris formuojasi per šimtmečius, ramia širdimi netenkame per keletą dienų. Nuvertinama senų, brandžių miškų svarba ir vertė.
Žinoma, miškų sistemoje dirbantys žmonės turi pragyventi iš savo veiklos. Tik gaila, kad realizuojant medieną, kaip pirminę žaliavą, tuo viskas praktiškai ir baigiasi. Apverktina situacija, kad urėdijos liko be žmonių, be įvairialypės veiklos, tad ką tuomet galima išspausti miškininkystės sektoriuje vien iš ūkinės veiklos?
O imkim ir pasvajokim, pasvarstykim, kokią veiklą ir verslus galima būtų vystyti. Be miško kirtimo ir priežiūros darbų, pirmiausia reikėtų turėti rimtą medelyną su plačiu miško (ir ne tik) sodmenų asortimentu, kad apsirūpinti savo ir patenkinti klientų poreikius. Miškininkams turėtų ir reikėtų nuolat kelti klausimą, kad jų žinioje būtų medžioklė urėdijos plotuose, kur galima būtų organizuoti sportinę komercinę medžioklę. Gal net aptvaruose auginti elninius žvėris.
Neprošal rinkti uogas, grybus, vaistažoles, turėti keletą surinkimo punktų ir nedidelę perdirbimo įmonę. Miškuose yra ne vienas ežerėlis, kuriuos minimaliai sutvarkius ir įžuvinus, galima būtų vykdyti mėgėjišką ir komercinę žvejybą.
Gal kai kuriose nevertinguose užpelkėjusiuose ploteliuose įmanoma būtų įrengti nedidelius dirbtinus vandens tvenkinius. Įsivaizduoju, kaip nuostabu būtų kokioje nors vaizdingoje vietoje atidaryti nedidelę miško kavinukę, kur svečiams būtų siūlomi patiekalai iš miško uogų, grybų, taip pat galima būtų svečius vaišinti įvairiomis miško žolelių arbatomis, gilių kava, žvėriena, žuvų patiekalais.
O, ko gero, sumaniai suorganizavus beržų ir klevų sulos surinkimą ir sulčių gamybą, pajamos pinigine išraiška didele dalimi prilygtų urėdijų gaunamoms pajamoms už realizuotą medieną, nukirstą svetimomis rankomis ir išgabentą svetur.
Perspektyvoje miškininkai galėtų daugiau organizuoti pažintinių ekskursijų į miškus, supažindinant visuomenę su esančia fauna ir flora, atkurti buvusias partizanų žemines, kuriose lankytųsi turistai. Miškuose galima laikyti ir bitynus, nes bitės darbo turėtų nuo ankstaus pavasario (žydinčių šaltekšnių) iki vėlaus rudenio, kol žydi viržiai.
Grįžtant prie medienos, nemažą jos kiekį visiškai įmanoma panaudoti vietos medinių namų statybai, sodo namelių, pavėsinių, miško baldų gamybai, poilsiaviečių įrengimui ir pan. Pušų sakinimas, ko gero, jau praeitis, nes terpentino ir kanifolijos niekam nebereikia – Alytus jų jau nebegamina. Nesu labai įsitikinęs, kad biokuro panaudojimas šilumos gamybai yra labai ekologiškai pasiteisinanti priemonė, apsimoka nebent ekonomiškai.
Urėdijos turėtų tiekti daugiau paslaugų privačių miškų savininkams. Apmaudu, kad dalis savininkų lengva ranka parduoda miškus įvairioms firmoms, kurių pagrindinis tikslas – kuo greičiau, dažnai nesilaikant terminų, plynai iškirsti mišką. Skaudu, kai kertama prie pat kelių, vandens telkinių apsauginėse juostuose, net ir draustiniuose, nacionaliniuose parkuose. Visi žinome, kaip niokojama Labanoro giria.
Baigiant noriu pateikti tokį palyginimą. Sovietmečiu kokį penkiolika metų keliaujant, o maršrutai eidavo daugiausia miškais, tik vieną kartą teko užtikti plyną kirtavietę dar būsimame Aukštaitijos Nacionaliniame parke, netoli Vaišnoriškės kaimo. Tuomet mus labai nustebino ir papiktino toks miškininkų poelgis, o dabar nerasi miško, kuriame nebūtų taip iškirsta dalis ar ir visas miško plotas.
Dar viena detalė. Kai lygini iškirstos medienos apimtis sovietmečiu ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, matai, kad kiekiai skiriasi gal porą kartų, bet vaizdas pagal iškirstus plotus skiriasi dešimtis kartų. Žinoma, ne miško naudai. O, kaip minėjau, tvirtinama, kad miškingumas esą vis didėja.
Kai visas pasaulis suka „žaliosios“ žiedinės ekonomikos linkme, miškų vaidmuo nepaprastai didėja, ypač klimato kaitos problemų kontekste.
