Kai kurių gamtininkų teigimu, šiai dienai jau turėjome nebeturėti ne tik kaštonų vaisių, bet ir pačių medžių. Bet apie visa tai truputį vėliau.
Kaštonai
Jų gentyje yra apie 16 rūšių ir hibridų, paplitusių Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje. Lietuvoje nuo seno paplitęs paprastasis kaštonas, atkeliavęs iš Balkanų, jo yra dar 3 rūšys. Tai glotniavaisis, geltonžiedis ir rausvažiedis kaštonai.
Paprastasis kaštonas gali užaugti iki 35 m aukščio ir siekti daugiau nei 2 m diametro storio. Gyvena iki 200 metų (retai iki 300 m.). Storiausias kaštonas mūsų šalyje yra Salantuose, jo aukštis beveik 26 m, o apimtis – apie 5 m.
Visos augalo dalys yra naudingos mums. Mediena tinka baldams ir tarai gaminti, žiedai turi nemažai nektaro. Bičių surinktas medus greitai kristalizuojasi, todėl žiemai bitėms maitinti netinka.
Iš lapų galima išsivirti arbatos, lapuose yra beveik 60 mg vitamino C. Jaunų šakelių žievė, turinti daug rauginių medžiagų, tinka įvairioms odos ligoms gydyti, o daugiausia gydymo tikslams vartojami vaisiai. Tik jie yra dalinai nuodingi, ypač nesubrendę, vaikams.
Tiesa, tuose regionuose, kur yra natūrali paprastųjų kaštonų tėvynė, vietos gyventojai, apdoroję vaisius termiškai, juos valgo. Elniniai žvėrys maitinasi kaštonais, jiems tai nenuodingi vaisiai.
Grįžtant prie kaštonų panaudojimo gydymo tikslais, iš begalės receptų įvairiems negalavimams gydyti, išskirčiau preparatų panaudojimą sąnarių, venų išsiplėtimo (varikozės) ir hemorojaus gydymui, kaip labiausiai tinkančias priemones. Reikėtų perspėti, kad savigydą praktikuoti nereikėtų be gydytojo konsultacijos bei priežiūros.
Taigi, paprastasis kaštonas, kaip puošnus ir vertingas vaistinis medis, prašosi į kiekvieną sodybą. Kaštonų alėją nuostabu turėti savo aplinkoje.
Dabar apie pradžios užuominą, kad kaštonams yra grėsmė išnykti. Kaip daugelis mano – dėl 2002 m. į Lietuvą atkeliavusios kaštoninės kerškandės, kuri labai išplito ir stipriai kenkia kaštonams. Jau nuo vidurvasario lapai pradeda ruduoti, bet, kaip nekeista, medžiai ne tik ne žūva, bet ir subrandina vaisius.
Dalis biologų manė, kad po kokių 10 metų dėl iš Makedonijos kilusio kenkėjo pasirodymo pas mus neliks kaštonų. Gerai, kad tos liūdnos prognozės nepasitvirtino, gal ir vėliau nepasitvirtins.
Man kaštonas labai svarbus iš vaikystės prisiminimų. Gyvenant vienkiemyje Šilutės rajone, tėvams skirtoje ganykloje, palei užpelkėjusį griovį, augo didžiuliai gluosniai, mano praminti baobabais, kur buvau užtikęs gyvenančią didžiąją miegapelę, augo ir didžiulis kaštonas. Tai buvo bene labiausiai lankomas medis. Jame buvo išpuvusi didelė kiaurymė, kurioje apsigyvendavo šikšnosparniai ir perėdavo gražiagalvės.
Per vasaras daug kartų įlipdavau pažiūrėti, kokie ten gyviai apsigyvenę, be to, labai gražūs vaizdai atsiverdavo įsikorus į viršūnę. Gana dažnai, įlipant į medį, tekdavo gelbėtis nuo avių, kur avinas mane dažnai atakuodavo.
Apsilankius po gero pusšimčio metų savo tėviškėje, nei didžiulių gluosnių, nei kaštonų neberadau, praėjusi sovietinė melioracija viską sunaikino.
Kaštainiai
Tai įspūdingas medis, nieko bendro neturintis su kaštonu, vedantis valgomus riešutus. Paplitęs Pietryčių Europoje, Mažojoje Azijoje, priklauso bukinių augalų šeimai, išauga iki 25–35 m aukščio ir daugiau nei 2 m skersmens.
Žiedynai vertikalūs, viršuje vyriški, apatinėje dalyje – moteriški. Moteriškieji gana nektaringi, gaunama iki 500–600 kg/ha, medus skystas, aitrokas. Mėgsta drėgmę, gerai auga, kur kritulių iškrenta ne mažiau 1000 mm. Pradeda derėti atvirose vietose nuo 20–25 m.
Suaugęs medis subrandina iki 100–200 kg riešutų, bendrame miško masyve derlingumas siekia apie 1 toną riešutų. Riešutų sudėtis: 6 proc. baltymų, 60 proc. krakmolo, 2 proc. riebalų.
Vartojimo būdų yra daug, labiausiai mėgstami pakepinti. Mediena yra ilgai nepūvanti, nes joje daug taninų. Mūsų regiono sąlygos truputį kaštainiui auginti per atšiaurios sąlygos, bet Lietuvos vidurio ir vakarinėje dalyje jiems auginti sąlygos palankesnės.
