Rudenį sėjamos morkos, salotos, ridikėliai, petražolės, pastarnokai, krapai, špinatai, žieminės brokolių veislės, svogūnai. Iš pirmo žvilgsnio tai labai netikėta, bet išvardytų daržovių sėklos nesudygsta, jeigu oro temperatūra yra apie nulį.
Lietuvoje rudenį įdienojus oras neretai gerokai įšyla, bet dirvos temperatūra yra pastovesnė. Kai oro temperatūra būna apie nulį, žemė atkakliai laiko apie 2-4 laipsnius šilumos. Tada ir laikas berti šalčiui atsparesnes daržovių sėklas – tik svarbu, kad iki žiemos jos nesudygtų.
Labai svarbu parinkti tinkamą dirvą ir parengti lysvę: vienos gali pakakti po eilutę ar dvi vis kitokiai sėklai berti – pagrindinė sėja telieka pavasariui.
Iš žiemos sėjai skirtos lysvės reikia išravėti piktžoles, patręšti kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu, pridėti pelenų, mineralinių trąšų, pakalkinti. Visa tai perkapstyti, lysvės paviršių išlyginti.
Būtina žiūrėti, kad lysvės paviršius būtų šiek tiek nuolaidus į kurią nors pusę – tam, kad atodrėkių vanduo nubėgtų ir be reikalo nemirkytų rudenį pasėtų sėklų.
Paruoštoje lysvėje grėblio kotu padaromos negilios vagutės ir į jas su kaupu priberiama durpių. Durpės pilkoje lysvėje bus gerai matomos, kai ateis laikas sėti: tada dar kartą jose padarius vagutes bus patogu berti sėklas.
Pasėjus būtina užberti durpių: galima vien ant vagučių, o galima visą lysvę tolygiai padengti bent dviejų pirštų storio sluoksniu.
Neturint durpių tiks birus kompostas arba net pjuvenos. Storesnis mulčo sluoksnis pavasarį nuimamas nuo lysvės, kad saulė greičiau įšildytų žemę ir išlįstų daigai.
Saugantis pavasarinių šalnų tokią lysvę bus galima apdengti agroplėvele.
Rudenį sėklų reikia berti daugiau nei pavasarį, nes apie ketvirtadalis jų po žiemos vis tiek nesudygsta: arba sušąla, arba supūva nuo drėgmės pertekliaus. Būtina nutaikyti, kad sėklos dygtų būdamos maždaug 1,5-2 cm gylyje.
Lengvose, puriose, šiltose dirvose sėjama giliau negu sunkiose, šlapiose ir šaltose, kurių paviršius lėčiau džiūsta. Taip pat giliau sėjama durpinėse dirvose, nes jų paviršius greitai sausėja.
