Šilkmedis be jokios priežiūros gyvena iki 300 metų ir ilgiau. Žydi gegužės mėnesį, sunokina juodas uogas. Jos saldžios, bet turi ne visai malonaus aitrumo.
Pasaulyje yra ir labai skanių uogų nokinančių šilkmedžių. Iš viso jų yra daugiau nei 400 veislių.
Šiltuosiuose kraštuose šilkmedžio uogos džiovinamos, iš jų daromi miltai, dedama į kepinius. Iš sulčių gaminama tiršta, į medų panaši masė, vadinama bekmezu.
Bet pasaulyje šilkmedis auginamas ne dėl uogų. Prieš 3000 metų šilkmedis Kinijoje buvo pradėtas auginti kaip maistas šilkaverpio vabalo lėliukėms maitintis, o Europoje atsidaro prieš tūkstantmetį.
Šilkverpio lėliukės ėda šio augalo lapus, gamina plonus voratinklinius siūlus, kurias apsimuturiuoja aplink, o žmogus renka tuos kokonus ir iš siūlelių gamina natūralaus šilko verpalus.
Tiesa, šilkaverpiams Lietuvoje sąlygos nėra palankios.
Šilkmedžio uogos, lapai, žievė ir šaknys sukaupia daug žmogaus organizmui naudingų medžiagų.
Kinų liaudies medicina šilkmedžio šaknų ištrauką vartoja bronchitui gydyti, astmai ir hipertoninei ligai baidyti. Kamieno žievės nuoviras vartojamas gydant širdies negalavimus.
Šiltuosiuose kraštuose šilkmedis pasiekia septinto aukšto balkoną. Dauginamas sėklomis ir žaliasiais auginiais, atlankomis, šaknų atžalomis.
