Trumpas susipažinimas su augalu
Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų gentis, kuriai būdingi labai šakoti ir spygliuoti krūmai. Priskaičiuojama, kad šalyse, kurių klimatas panašus į Lietuvos klimatą, auga apie 100 skirtingų šių krūmų rūšių. Fiksuojama, kad iš viso egzistuoja apie 400 šio augalo rūšių.
Lietuvoje sėkmingai auga ir kokybiškus vaisius brandina net keletas erškėtrožių rūšių. Šių krūmų lapų dydis būna įvairus, spalva taip pat skiriasi – nuo švelniai žalios iki tamsiai žalios.
Įvairūs yra ir erškėtrožių žiedai: jie skiriasi dydžiais ir spalva, tačiau spalva dažniausiai būna ryški. Šių krūmų vaisiai – šiek tiek pailgi arba apvalaini, dažniausiai rausvi, sudaryti iš mėsingos masės.
Vaisius nedidelis, o naudingų savybių – daug
Skirtingų šaltinių teigimu, naudojami gali būti erškėtrožių vaisiai, lapai, šaknys, žiedai. Kai kurios augalo dalys skirtos išoriniam, o kai kurios – vidiniam vartojimui.
Erškėtrožių vaisiai bene labiausiai vertinami ne tik dėl naudingų medžiagų gausos, bet ir dėl vitamino C, kuris dėl išskirtinių biologinių šių vaisių savybių išlieka ir termiškai apdorotuose vaisiuose.
Rauginės medžiagos, karotinoidai, flavonoidai, organinės citrinos ir obuolių rūgštys, eteriniai aliejai, pektinai – tai medžiagos, esančios erškėtrožių vaisių sudėtyje ir turinčios teigiamą poveikį žmogaus organizmui.
Tarp vaisiuose esančių mineralinių medžiagų rikiuojasi kalis, kalcis, geležis, fosforas, magnis, siera, natris. Sudėtyje be vitamino C, taip pat yra vitaminų B1, B2, K, E, PP.
Erškėtrožių vaisiai yra aterosklerozės prevencijos priemonė, jie skatina kraujotakos procesus, pasižymi žarnyną valančiu poveikiu. Rudenį šie vaisiai labai naudingi, nes stiprina imunitetą, didina organizmo atsparumą, o kartu padeda kovoti su nuovargiu ir silpnumu.
Praktinis patarimas: rinkti erškėtrožių vaisius patartina iki šalnų. To priežastis paprasta – šalnų paliesti vaisiai dažnai nebetinka organizmo stiprinimui ir panaudojimui, susijusiam su gydymo ar sveikatinimo tikslais.
Ką daryti, kad uogos augtų darže ar sode?
Lietuvoje erškėtrožes galima sėkmingai auginti ir nuosavame sode ar kieme. Nors erškėtrožių dauginimo būdų daug – jas dauginti galima ir sėklomis, ir dalijant krūmą, ir auginiais ar šaknų atžalomis, perkeliant šį augalą į nuolatinę augimo vietą, vertėtų laikytis paprastos taisyklės. Į sodo ar daržo vietą, kurioje norite auginti erškėtrožes, rekomenduotina perkelti sustiprėjusius, gerai išsivysčiusius dvimečius sodinukus.
Tinkamiausias metų laikas tiek sustiprėjusių sodinukų perkėlimui, tiek sėklų ar kitu būdų dauginamų augalų sodinimui, yra ruduo. Duobės, į kurią bus sodinami krūmai, plotis ir gylis turėtų siekti daugmaž 70 cm.
Prieš sodinant duobę ir dirvožemį patartina praturtinti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei žemė bus kokybiškai patręšta prieš sodinimą ir sodinimo metu, pirmuosius dvejus ar net trejus metus erškėtrožių tręšti beveik nereikės. Papildomai patręšti šiuos augalus kasmet galima azoto trąšomis: tręšimą galima kartoti tris kartus – atšilus dirvai, formuojantis ūgliams ir vaisiams bei po derliaus nuėmimo.
Tiesa, sodinant erškėtrožes į nuolatinę augimo vietą, nepamiršti vertėtų ne tik trąšų, bet ir vandens. Kai kurie sodininkai rekomenduoja sodinant šiuos krūmus jų sodinukus lieti du kartus, kaskart sunaudojant po 10 litrų vandens.
Pasodinus sodinukus, vertėtų juos mulčiuoti, o kasmetinis genėjimas turėtų priklausyti nuo krūmo amžiaus.
Kad sveikatai naudingų vaisių derlius būtų kokybiškas ir gausus, nepamiršti reiktų tinkamos dirvos ir vietos parinkimo. Erškėtrožėms būtina derlinga ir drėgna dirva bei daug šviesos gaunanti vieta.
