Kas tai?
Tai yra magnolijūnų skyriaus, aktinidijinių šeimos genties augalas. Lietuvoje paplitę dvi rūšys: margalapės aktinidijos ir smailialapės aktinidijos.
Gentyje rūšių yra kur kas daugiau nei auga Lietuvoje: skaičiuojama, kad egzistuoja apie 75 aktinidijų rūšys, kurios turi ir porūšių.
Priklausomai nuo rūšies, skiriasi žydėjimo laikas ir trukmė bei uogų subrandinimo laikotarpis bei kai kurios priežiūros ar auginimo savybės.
Šių augalų uogos savo skoniu ir aromatu primena ananasus ir kivius. Uogų minkštimas švelnus, o sėklos – nekietos. Pailgos formos uogos nėra didelės – jų ilgis siekia iki 2 cm.
Bene labiausiai aktinidijų uogos vertinamos dėl vitamino C gausos. Manoma, kad vitamino C skaičiumi jos lenkia net citrinas. Itin svarbu tai, kad vitaminas C išsilaiko tiek šaldytose, tiek džiovintose, tiek liofilizuotose uogose.
Liepos pabaiga ir rugpjūtis – derliaus nuėmimo metas.
Patarimai priežiūrai
Aktinidijų priežiūrą vertėtų sutelkti į pirmuosius jų augimo metus: tuo metu jos būna lepiausios ir pažeidžiamiausios. Artėjant žiemai, jaunas aktinidijas vertėtų pridengti, prieš tai jas šiek tiek pritraukus prie žemės.
Pirmaisiais metais po pasodinimo patartina palikti vieną stiebą su nukirpta viršūne, antraisiais – jau galima palikti apie penkis stipriausius ūglius, nukirpus jų viršūnes. Beje, pasodinus aktinidijas, jas vertėtų mulčiuoti ir tokiu būdu apsaugoti nuo piktžolių bei žiemos šalčių.
Genėjimui patartina rinktis pavasario pabaigą arba vasaros pradžią – tokiu būdu išvengiama potencialių šalnų keliamų grėsmių ir sumažinama šalčio pažeidimų tikimybė.
Suaugę aktinidijos daug priežiūros nereikalauja – jų atsparumas šalčiams ir ligoms gana didelis. Fiksuojama, kad šie augalai gali atlaikyti apie 40 ºC šaltį. Šie augalai nėra linkę sirgti grybinėmis ligomis, juos taip pat retai kada puola kenkėjai.
Kiek pavojingesnės aktinidijoms pavasarinės šalnos. Būtent jos kartais stipriai sumažina derliaus kiekį.
Vis tik dalis aktinidijų augintojų tikina, kad masinis šių uogų auginimas Lietuvos sąlygomis kol kas nėra sėkmingas. Tačiau mėgėjiškas eksperimentinis auginimas džiugina nemažą dalį aktinidijas auginti išdrįsusių Lietuvos sodininkų ir daržininkų.
Auksinė auginimo taisyklė
Bene pagrindinė aktinidijų auginimo taisyklė, padedanti sulaukti gero uogų derliaus, yra labai paprasta. Šie augalai dažniausiai yra dvinamiai, todėl kartu būtina sodinti moterišką ir vyrišką augalus.
Geriausia jei atstumas tarp moteriškų ir vyriškų augalų siekia ne daugiau nei 5 metrus.
Aktinidijoms svarbi auginimo vieta ir dirvožemis. Šie augalai labai mėgsta saulėtas vietas ir užuovėjas. Jei nėra kitų galimybių, galima bandyti auginti šiuos augalus ir daliniame pavėsyje.
Tačiau tokiu atveju gali padidėti neprigijusių aktinidijų skaičius.
Galvojant apie šiems augalams idealų dirvožemį, svarbu atsižvelgti į dirvožemio rūgštingumą. Rūgštingumas turėtų siekti 5,5–7 pH, o dirva neturėtų būti užmirkusi.
