Istorija skaičiuoja tūkstančius metų
Bičių nešamas medus buvo vertinamas jau tūkstančiai metų prieš Kristų. Bitininkystė prasidėjo nuo medžioklinio pobūdžio – protėviai drevėse ir medžiuose ieškodavo lizdų ir juose sunešto medaus. Tuomet išimant medų lizdavietės dažniausiai būdavo sunaikinamos.
Laikui bėgant medaus kopinėjimas tobulėjo ir darė vis mažiau žalos natūraliai bičių radai. Lizdai buvo nebenaikinami: iš jų kiekvienais metais buvo išimama dalis medaus. Tokia bitininkystės rūšis įgavo drevinės bitininkystės pavadinimą.
Tobulėjant drevinei bitininkystei, žmonės patys ėmė medžiuose formuoti dreves, kuriose apsigyvendavo bičių šeimos.
Tiesa, tiek drevės, tiek medžiuose dirbtinai suformuotos angos, kuriose veisėsi bitės, būdavo pažymimos ir turėdavo savo savininką.
Žvelgiant retrospektyviai, bitininkystės istorija skirstoma į keturis periodus: medžioklinės bitininkystės, drevinės arba bartinės bitininkystės, pasodybinės arba kelminės bitininkystės ir rėminės bitininkystės.
Aviliai kelią skynėsi pamažu
Degto molio indai, tuščiaviduriai rąstai, medinės dėžės, nišos sienose – tai erdvės, kuriose buvo įkurdinamos bičių šeimos.
Dabartinių avilių ištakos galimai susiformavo senovės Romoje ir Graikijoje. Graikai bites apgyvendindavo pintuose avilius primenančiuose krepšiuose, o romėnai tokius pintus avilius aptepdavo moliu.
Viduramžiais bičių auginimas buvo aktyviai praktikuojamas vienuolynuose: vienuoliai naudojo ne tik medų, bet gamindavo medaus ir vaško produktus – žvakes, midų.
Šiuolaikinei bitininkystei bene svarbiausias laikotarpis – 18-19 amžiai.
18 amžiuje buvo sukurtos pirmosios šiuolaikinių avilių alternatyvos, tapusios dabartinių avilių pagrindu. O 19 amžiaus viduryje buvo sukonstruotas pirmasis medsukis, kurio konstrukcija yra labai panaši į dabar naudojamų medsukių konstrukcijas.
Manoma, kad į Baltijos kraštus bitės atskrido iš Ispanijos teritorijos. Lietuvoje medunešės bitės buvo vertinamos jau senų senovėje.
Bičių svarbą Lietuvoje ir ilgą jų istoriją mūsų šalyje liudija ir mitologija. Senovės lietuvių mitologijoje bitės turėjo savo deivę – Austėją.
Beje, metraščiuose užfiksuota, kad gentys, gyvenusios dabartinėje Lietuvos teritorijoje, medumi ir vašku viduramžiais mokėdavo duoklę.
Šeima – tobulas mechanizmas
Bičių šeimos ir jas sudarantys elementai neretai vadinami tobulu mechanizmu.
Taip yra dėl to, kad kiekvienas bičių šeimos narys atlieka tam tikrą darbą: bičių šeima susideda iš tūkstančių bičių-darbininkių, vienos motinėlės ir kelių šimtų ar net kelių tūkstančių tranų – patinėlių, kurie gyvena vos 3-4 šiltojo sezono mėnesius.
Iš kitų avilio gyventojų bitės-motinėlės išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir gyvenimo trukme. Motinėlės yra gerokai didesnės, ilgesnės ir sunkesnės už bites-darbininkes. O jų gyvenimo trukmė dažniausiai siekia 4-6 metus.
Pagrindinė bičių-motinėlių atliekama funkcija – reprodukcinė. Kiaušinėlius motinėlės ima dėti prasidedant pavasariui. Pamažu orams šylant, motinėlės deda vis daugiau ir daugiau kiaušinėlių.
Iš apvaisintų kiaušinėlių išsirita bitės-darbininkės ir motinėlės, iš neapvaisintų – tranai.
