Skubūs ir neapgalvoti sprendimai gali sujaukti sode visą tvarką. Kad taip neatsitiktų, po sodą reikia vaikščioti ir žvalgytis pasiėmus užrašus.
Laisvesnę minutę būtų protinga visas mintis perkelti į didesnį, nors ir nelabai tikslų sodo planą. Jame derėtų žymėti, kas gero ir blogo nutiko šią vasarą, kas darytina, kad ateityje būtų išvengta nesėkmių.
Stebėkite bulves
Retas sodininkas mėgėjas užaugina sveikų bulvių. Vienur per tris naktis bulvienojai pajuoduoja, kitur – gumbus padengia šašai, yra vietų, kur netgi ankstyvosios bulvės neiškastos pradėjo pūti. Tai yra ligų padariniai.
Ligų užkratai žemėje išlieka kelerius metus, todėl agronomijos specialistai teigia, kad į tą pačią vietą sodinti bulves galima tik po ketverių metų. Antras pamokymas – neverta pasilikti tų bulvių sėklų, kurios buvo ligotos.
Dabar nekyla rūpesčių, kur gauti sėklų. Pavasarį siūloma sveikų visokių bulvių veislių sėklų.
Kebliau toje pačioje vietoje nesodinti bulvių ketverius metus. Geriausia išeitis – po bulvių sodinti braškes. Jos gerai derės tik trejus ketverius metus. Tinkamiausias metas jas sodinti yra rugpjūtį.
Bulves puola daug ligų. Viena pavojingiausių – bulvių maras. Dėl ligos derlius sumažėja perpus.
Susirgusių bulvių bulvienojai staiga pajuoduoja. Perpjovus gumbą, matyti pilkšvai rudas puvinys, ruožais besismelkiantis į minkštimą. Ligos pažeisti gumbai, būdami dirvoje arba sandėlyje, supūva.
Tokio derliaus saugoti nėra prasmės. Reikia kuo greičiau tokias bulves iškasti ir suvartoti. Taip moko bulvininkystės mokslininkai akademikas Juozas Lazauskas ir Elmininkų bandymų stoties direktorė dr. Ona Simanavičienė.
Kitos ligos – bulvių vėžys ir rauplės. Gumbai tampa nelygūs, ant jų atsiranda daug pūslelių, kurios panašios į karpas, jos dažnai pratrūksta, atsiranda žaizdelių.
Be šių ligų, yra ir sausieji puviniai, šlapiasis puvinys, žiedinis puvinys, gumbų tuščiaviduriškumas, dryžligė ir kitokių.
Daržovės irgi serga
Kaip ir visi gyvi organizmai, augalai serga. Ligoms plisti didelės įtakos turi dirvos ir meteorologinės sąlygos.
Kad augalai serga, rodo pasikeitusi jų išvaizda. Tai – įvairios dėmės, apnašos, pūslelės, karputės, augliai, deformacija, puviniai, vytuliai, vaisių mumifikacija, žaizdos, kempinės. Jas sukelia specifiniai virusai, mikoplazmos, bakterijos, laibagrybiai, grybai.
Yra ligų, yra ir priemonių jas nugalėti.
Daržininkas mėgėjas negali visko žinoti, bet nuimdamas derlių privalo viską pamatyti ir užsirašyti. Keistus ar pagedusius lapus, šaknis, gumbus galima parodyti augalų specialistamss. Jie pasakys, kodėl taip nutiko, rekomenduos, kaip elgtis kitąmet, kaip gydyti žemę, ko negalima toje vietoje auginti.
Jeigu „susirgusi“ lysvė yra nedidelė, galima leisti jai pailsėti dvejus trejus metus arba pasodinti, pavyzdžiui, daugiamečių prieskoninių augalų.
Tokie yra vaistinės gelsvės, vaistinės juozažolės, tikrosios levandos, vaistinės melisos, vaistiniai šalavijai, vaistiniai čiobreliai, paprastieji raudonėliai, pipirmėtės, citrininės katžolės, vaistinės balzamitos, paprastieji pankoliai.
Netikusius reikia keisti
Pats laikas apžiūrėti ir uogakrūmius. Agrastus, kurių uogas aptraukia valktis, be jokio gailesčio reikia rauti. Rudenį bus pats laikas mugėse įsigyti valktimi nesergančių agrastų. Tokie, pavyzdžiui, yra lietuviški 'Ginučiai', užsieniniai – 'Resistenta', 'Hynnomakt Strain' ir kiti.
Juodieji serbentai taip pat nėra amžini: krūmai pasensta, uogos smulkėja. Tiesa, vis atsiranda naujų veislių.
Labai patogu sode turėti įvairiu laiku sunokstančių juodųjų serbentų, kad kuo ilgiau ant stalo būtų uogų. Lietuvoje sukurti 'Vakariai' derlių sunokina labai vėlai.
Be to, jie neserga, jų nepažeidžia serbentinė erkutė, krūmai auga statūs (šakos negula ant žemės), žydi vėlai, todėl nenukenčia nuo vėlyvų pavasario šalnų.
Raudonieji serbentai taip pat yra ankstyvieji, vidutiniai ir vėlyvieji. Geriausia sodinti visų bent po vieną krūmą.
Labai svarbu apsispręsti, ar ne per daug turime vienų ir ar ne per mažai kitokių uogakrūmių. Skaičių diktuoja šeimos sudėtis. Anūkėliams reikalingi juodieji serbentai, seneliams – baltieji, kitiems šeimos nariams – raudonieji. Kiekvienam šeimos nariui reikėtų turėti po du uogakrūmius.
Svarainius reikia brokuoti
Beveik nėra sodo, kuriame neaugtų svarainiai. Jau dabar matyti, ant kurio krūmo užaugs stambūs vaisiai, o ant kurio – smulkūs. Stambiavaisius dera palikti, o smulkiavaisius išrauti, net nelaukiant derliaus.
Taip daryti būtina todėl, kad svarainius labai sunku išnaikinti. Nei rudenį, nei pavasarį tam nepakaks laiko. Tai daryti reikia jau dabar.
Nuskabykite smulkius svarainių obuoliukus ir iki vėlyvo rudens kelis kartus kas savaitę apipurkškite lapus raundapu. Iki rudens jis įveiks krūmą, per žiemą šaknų raizgalynė aptrūnys ir pavasarį bus galima jas iškasti.
Nepagydoma slyvų liga
Slyvos irgi serga. Daugumą ligų galima išgydyti. Bet yra viena, nuo kurios efektyvių vaistų dar nėra. Tai – sidabraligė.
Šią ligą sukelia grybas. Sergančių slyvų lapai pasidaro sidabro ar švino spalvos. Sirgti dažniausiai pradeda pavienės apatinės šakos. Ant sidabralige sergančių slyvų šakų vaisiai neužsimezga arba esti blogos kokybės.
Apsaugoti krūmą nuo sidabraligės galima tik išpjaunant susirgusias šakas, o dar geriau – visą medį.
Tiesa, pasitaiko, kad vienerius metus sidabralige sirgę medžiai kitąmet nebeserga. Taip atsitinka dėl to, kad medienoje išsiskyrę sakai neleidžia plisti grybienai. Bet medis pats save retai pagydo.
Obelys ir amarai
Dar vienas kenkėjas – amarai. Jie ypač apninka jaunus lapelius ir obelų ūglių viršūnėles.
Obelis itin kankina trijų rūšių amarai: pilkasis obelinis, žaliasis obelinis ir žolinis obelinis. Dėl to medelis nyksta, sutrinka jo augimas ir pasirengimas žiemai.
Amarus reikia skubiai naikinti chemikalais.
Bet kodėl ne visas obelų viršūnėles apninka amarai? Kodėl ant vienų veislių obelų jų būna labai daug, o ant kitų – nė vieno?
Tai ypač matyti ten, kur į vieną kamieną įskiepytos kelios obelų veislės. Matyt, ne kiekvienos veislės lapų syvai patinka amarams. Tad sodininkui teks rinktis: arba kasmet kovoti su amarais, arba keisti veisles.
