Iš jo vaisių verdamos uogienės, sirupai, drebučiai, kisieliai, kompotai, žiemai kaupiamos džiovintų uogų atsargos arbatai plikyti, kompotui virti.
Itin kvapus būna iš žiedlapių išvirtas sirupas. 50 g žiedlapių užpilama verdančiu sirupu (700 g cukraus ir litras vandens) ir, supylus į termosą, palaikoma pusę paros.
Nukošus reikia laikyti mažuose stiklainiuose ir naudoti šaltiems gėrimams bei konditerijos gaminiams aromatizuoti.
Kava be kofeino. Nuplautos, išdžiovintos, iki rudumo keptuvėje paskrudintos ir sumaltos erškėčio uogos – nuostabaus skonio kavos be kofeino pakaitalas.
Tiesa, reikia pridėti dvigubai daugiau (santykiu 1:2) džiovintų ir paskrudintų šalpusnio šaknų. Tai itin naudinga senyvo amžiaus žmonėms.
Erškėčio sėklų nuoviras. Jis gydo inkstų akmenligę. 10 g sumaltų džiovintų sėklų reikia pavirinti minutę stiklinėje vandens, palaikyti 2 valandas, nukošti ir gerti tris kartus per dieną po pusę stiklinės.
Erškėčio šaknų nuovirą liaudies medicina pataria vartoti susirgus kepenų ligomis, inkstų akmenlige, šlapimo pūslės uždegimu ir ištikus paralyžiui. 200 g smulkintų džiovintų šaknų pusvalandį pavirinti viename litre vandens, palaikyti karštai 5 valandas, nukošti ir 10 dienų gerti po pusę stiklinės triskart per dieną prieš valgį.
Erškėčio vaisiai skinami iki pat rudens šalnų. Iš pradžių jie apdžiovinami skersvėjo perpučiamoje vietoje, vėliau – orkaitėje (80-90 laipsnių). Galima džiovinti neišėmus sėklų. Išdžiūvę vaisiai yra bekvapiai, rūgščiai saldaus skonio.
Šaknys kasamos vėlų rudenį, nuplautos džiovinamos atvirame ore be jokio pakaitinimo. Tinka vartoti dvejus metus.
Erškėčius patariama sodinti rudenį. Dirvožemiui jie nėra reiklūs, nežūva ir pasodinti smėlyje ar žvyre, bet tuomet derlius būna menkas.
