Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto biologas L.Petrulaitis su portalo lrytas.lt skaitytojais pasidalijo žiniomis apie amalus ir simbolinę šių augalų reikšmę.
Žinomi nuo Senovės Romos laikų
Pasak specialisto, populiariausia ir geriausiai žinoma tai, kad pagal kai kurių šalių papročius šventiniu laikotarpiu bučinys po amalu atneš ilgą ir laimingą meilę.
Dėl šios priežasties kai kuriose šalyse ant durų ar ant lubų Kalėdiniu laikotarpiu būdavo kabinamos amalo šakelės. Beje, manoma, kad šis paprotys labai senas – mūsų laikus jis pasiekė iš Senovės Romos.
Viduramžiais amalai simbolizavo vaisingumą. Todėl šio augalo lapelius buvo patariama nešiotis tiems, kurie nori susilaukti vaikų.
Kai kurios bažnyčios prieš keletą šimtmečių buvo net uždraudusios amalų naudojimą dėl šio augalo sąsajų su pagonybe.
Dėl savo savybės augti ir žaliuoti šaltuoju metų laiku amalai neretai yra siejami su amžinos jaunystės, sveikatos, meilės simbolika.
Amalai niekada neauga žemai – jie auga medžių viršuje. Būtent tai lėmė tikėjimą, kad amalas yra šventas augalas, augantis arčiau dangaus ir danguje gyvenančių dieviškųjų būtybių.
Plinta dėl šiltėjančių žiemų
Paprastasis amalas (Viscum album) – santalinių (Santalaceae) šeimai priklausantis visžalis, pusiau parazitinis puskrūmis paplitęs Lietuvos pietvakarinėje dalyje. Tačiau, pamažu šiltėjant žiemoms, paprastųjų amalų arealas slenkasi į šalies šiaurę, todėl ten kur seniau amalų nebuvo aptinkama, jie jau tapo įprastais augalais.
Lietuvoje paprastieji amalai dažniausiai aptinkami ant obelų, beržų, drebulių, tuopų ir kitų medžių.
Anot specialisto, priežastis, dėl kurios apie amalus daugiau kalbama šaltuoju metų laiku, yra labai paprasta.
Rudenį ir žiemą paprastuosius amalus tiesiog lengviau pastebėti – medžiams, ant kurių parazituoja amalai, numetus lapus, ant plikų šakų išryškėja apvalios struktūros, primenančios paukščių lizdus. Tai ir yra amalai.
Ant kai kurių medžių paprastų amalų būna tiek daug, kad net ir žiemą tokie medžiai atrodo iš dalies žaliuojantys.
„Kalbant apie amalus, sąsaja su paukščiais minima ne veltui. Būtent paukščiai lesa šių augalų uogas ir tokiu būdu jas išplatina. Amalo vaisius – baltos spalvos uoga, pasidengusi vaškiniu apnašu. Uogos minkštimas labai lipnus, todėl sėklos gali būti išplatinamos ir tiesiog prilipusios prie paukščių“, – pasakojo specialistas.
Sodininkams kelia rimtų problemų
L.Petrulaitis atkreipė dėmesį, kad nors amalai nelaikomi tikraisiais parazitiniais augalais, tačiau, esant dideliam amalų kiekiui ant vieno medžio, sodininkams gali būti padaroma nemažai žalos.
„Dideli amalų sąžalynai suformuoja pavėsį ant medžių augantiems vaisiams, trukdydami jiems pilnai nunokti ir nusispalvinti įprasta sunokusių vaisių spalva. Kitas neigiamas aspektas tas, kad dėl pusiau parazitinės amalo mitybos, sumažėja gaunamų mineralinių medžiagų kiekis, dėl kurio gali suprastėti vaisių skonis“, – teigė specialistas.
Be to, gausiai amalais apaugusios šakos yra lengviau pažeidžiamos grybinių infekcijų, o kai kuriais atvejais šakos net nulūžta neatlaikiusios didelio apaugimo. Per nulūžusių ar aplūžusių medžių žaizdas dažnai ir lengvai įsimeta grybinės ligos.
