Kaip galėtume palyginti lietuviškus išskirtinės kokybės obuolius ir atvežtinius, kaip skiriasi jų kokybė?
Vienareikšmiškai kokybiškesni yra Lietuvoje užauginti obuoliai, nes yra natūraliau užauginti. Skirtingoms šalims keliami skirtingi obuolių auginimo reikalavimai.
Europa suskirstyta į tris zonas: pietinę, centrinę ir šiaurinę. Kiekvienai nustatytas atskiras leidžiamų naudoti cheminės apsaugos priemonių sąrašas, skirtingas laikotarpis nuo paskutinio purškimo iki obuolių skynimo ir pan. Pietinės zonos šalyse, kuriose yra karšta ir drėgna, vaismedžius labiau puola kenkėjai ir ligos. Todėl tose šalyse auginant obuolius leidžiama naudoti daugiau cheminių medžiagų kenkėjams ir ligoms įveikti. Be to naudojamos cheminės medžiagos apsaugančios produkciją nuo sugedimo transportuojant iš tolimų kraštų, sandėliuojant. Be to, joms leidžiama beveik iki pat obuolių nuskynimo purkšti ir pan.
Centrinės zonos šalių – Lenkijos, Vokietijos, Olandijos ir kt., sodininkai turi šiek tiek daugiau draudimų, bet vis tiek, galima sakyti, gana laisvi naudoti chemines priemones. O Lietuva yra priskirta šiaurinei zonai ir mums leidžiamų naudoti cheminių apsaugos priemonių sąrašas yra minimalus, o paskutinio purškimo laikotarpis gana ilgas. Taigi obuolių auginimui Lietuvoje yra keliami griežčiausi reikalavimai, tačiau už tai rezultatas yra puikus – mūsiškių obuolių kokybė yra geresnė nei importuotų, tad jie daug palankesni sveikatai.
Nemažai lietuvių obuolių užsiaugina savo soduose, o kita dalis juos perka parduotuvėse ar turguose. Didelę dalį lietuviškų obuolių pasiūlos sudaro Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ sodininkystės ūkių produkcija. Kaip vertinate šituos obuolius?
Didžioji dauguma verslinių sodų, kurie lietuviškus obuolius ir kitus vaisius tiekia lietuviškam vartotojui, juos augina pagal Nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės sistemos taisykles (jos patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“). Šie nacionalinės kokybės produktai (NPK) žymimi ženklu „Kokybė“.
Šie vaisiai išsiskiria tuo, kad jų auginimo metu taikomi daug griežtesni reikalavimai negu įprastai auginamiems obuoliams. Griežtai kontroliuojamas trąšų kiekis, galima naudoti tik minimalius, augalų vegetacijai būtinus trąšų kiekius, kurie yra nustatomi vadovaujantis privalomais laboratoriniais tyrimais. Tai dirvožemio laboratoriniai tyrimai, taip pat lapų mikro ir makro elementų analizė. Ribojamas ir augalų apsaugos produktų kiekis, draudžiama naudoti toksiškas, labai toksiškas augalų apsaugos priemones, Pavyzdžiui, įprastai auginant obuolius kai kurias chemines apsaugos priemones leidžiama naudoti net 4 kartus, auginant pagal Nacionalinę maisto kokybės sistemą ir produkciją žymint ženklu „Kokybė“ ženklu – tik 2 kartus per sezoną.
Taip pat laikotarpis nuo paskutinio vaismedžių purškimo iki obuolių skynimo privalo būti pusantro karto ilgesnis. Per tą laiką cheminės medžiagos, kurios buvo patekę į vaisius suskyla ir atlikus laboratorinius tyrimus panaudotų cheminių priemonių likučių beveik nerandama.
Taip pat vaisiai nėra apdorojami po derliaus nuėmimo, sandėliuojant obuolius yra draudžiama naudoti ilgaamžiškumą didinančias chemines priemones – prieš saugojimą mirkyti cheminėse medžiagose, vaškuoti ir pan. Tokie obuoliai vartotoją pasiekia natūraliai užauginti, be cheminių medžiagų likučių.
Kas ir kaip nustato, kad sodininkystės ūkis augina vaisius pagal Nacionalinę maisto kokybės sistemą? Kas turi teisę savo produkciją žymėti ženklu „Kokybė“?
Pagal Nacionalinę kokybės sistemą auginamus produktus sertifikuoja nepriklausoma sertifikavimo įstaiga Ekoagros“. Ji kontroliuoja sodus pagal planinius patikrinimus. Į kiekvieną sertifikuotą sodą kiekvienais metais vyksta kontrolierius pagal planą arba papildomai pagal skundą, jei toks yra. Dėl to kiekvienas vartotojas, pirkdamas NKP – vaisių gali būti tikras, kad tai yra produktas, kuris bent 3 kartus patikrintas bent dviejų kontrolierės įstaigų.
Ženklas „Kokybė“ reiškia, kad produkcija išauginta ir sertifikuota pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų pripažinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“.
