Dirvožemio erozija pučia ne tik maisto kainas, blogai ir statybininkams

Derlingumui pavojų kelianti dirvožemio erozija jau dabar apima didelę Lietuvos teritorijos dalį. Net lygumose yra išskiriami eroduotų dirvožemių plotai.

Jei ir toliau ignoruosime prastėjančią dirvožemio kokybę, rizikuojame netekti nemenkos dalies galimo derliaus, sukelti ekonominių ir ekologinių katastrofų bangą.

Siekiant iš esmės spręsti Lietuvos žemės ūkio paskirties dirvožemių būklės problemas, užtikrinti ne tik dirvožemio kokybę, bet ir ūkinės veiklos rentabilumą, valstybės strateginiuose planavimo dokumentuose turi būti nustatyti žemės ūkio veiklos strateginių krypčių vystymo regionai ir veiklos intensyvumo reguliavimas.

Tai galima padaryti tik surinkus duomenis apie dirvožemio būklę ir jo naudojimo intensyvumą.

Deja, Lietuvos  teritorijos bendrojo plano žemės ūkio teritorijų vystymo sprendiniai šiuo metu rengiami pagal beveik 20 metų senumo duomenis, kurių paklaida, pasak mokslininkų, gali būti didesnė nei 30 proc.

Tam tikra dirvožemio erozija mūsų gamtinėje zonoje yra natūralus reiškinys dėl klimatui būdingo drėgmės pertekliaus.

Eroziją skatina ir netinkamai parinktos ūkininkavimo priemonės bei intensyvumas. Šiuo metu ypač aktyviai vyksta ir kiti – ne tik mechaniniai, bet ir cheminiai pokyčiai.

Dirvožemio pakitimai veikia visą ekosistemą, mažina jos įvairovę ir silpnina atsparumą žmogaus ūkinės veiklos poveikiui.

Kai kuriais atvejais tai negrįžtamai sumažina dirvožemio derlingumą, taip pat – gebėjimą apsaugoti paviršinius ir gruntinius vandenis, kad nepatektų teršalų.

Dėl dirvožemio erozijos gali brangti žemės ūkio produkcija, nes reikės didesnio trąšų kiekio ir daugiau pastangų derliui užauginti.

Eroduotas dirvožemis neįsisavina trąšų, jos laisvai, kaip per rėtį, pereina į gruntinius vandenis, todėl kaupiasi gruntinio ir paviršinio vandens telkiniuose, didėja papildomų maistmedžiagių emisija į Baltijos jūrą.

Dėl grunto erozijos ne tik ūkininkai rizikuoja gauti prastesnį derlių. Nuošliaužų padariniai irgi gali būti katastrofiški – sugriauti pastatai, nukentėję žmonės ir gyvūnai.

Nuošliaužos įvyksta tada, kai suardoma biologinė dirvožemio pusiausvyra: jas sukelia neatsakinga žmonių ūkinė veikla, dirvožemio erozija, vibracinį ar smūginį poveikį sukeliantys darbai šalia ploto, kuriame pažeistas dirvožemis, požeminio vandens kitimas.

Didžiausia ir daugiausia tragiškų padarinių sukėlusi nuošliauža įvyko Kinijoje 1920 m. Tuomet žuvo 200 tūkst. žmonių. Tokia nelaimė Italijoje 1963 m. pražudė 2600 žmonių.

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto docentas dr. Jonas Volungevičius sako, kad norint priimti efektyvius sprendimus būtina įvertinti faktinius Lietuvos teritorijos dirvožemio duomenis.

Pasiūlymas nesiremti esamomis dirvožemio ir žemės ūkio teritorijų naudojimo duomenų bazėmis, o ištirti realią būklę, vertinant pagal žemės naudojimo intensyvumą ir panaudos kaitą, nesulaukė palaikymo.

Mokslininkai tikina, kad per greitai ir per anksti buvo atsisakyta galimybės įvertinti konkretų pasėliams naudojamą žemės ūkio naudmenų plotą – stebėti, kaip per kelerius metus keičiasi pasėlių plotai – ar vyksta pasėlių žemės plotų plėtra, ar didėja gaunamas derlius iš to paties ploto.

Jeigu pasėlių daugėja, nes didėja sėjos plotas, tai reiškia, kad vyksta ekstensyvi plėtra. Jei didėja produkcijos iš vieno hektaro kiekis, vyksta žemės naudojimo intensyvinimas, t. y. daugiau tręšiame ir aliname dirvožemį.

Visuotinai žinomi dirvožemio našumo balai: mažai dirvožemiui reikliems augalams – iki 35 balų, mažiau reikliems ir reikliems – 36–45, labai reikliems – daugiau nei 45 balai.

Jeigu to paties našumo dirvožemyje per intensyviai didiname produkcijos kiekį, didiname apkrovą dirvožemiui – vyksta cheminė ir fizinė erozija.

Abejonių specialistams kelia viešųjų konsultacijų, kuriose nedalyvauja suinteresuoti šios srities specialistai, veiksmingumas. Jeigu rengiant dokumentą neįtraukiami asmenys, išmanantys dirvožemį, atsiranda pavojus, kad dokumentas bus abstraktus, o sprendiniai nepritaikomi.

Jeigu bus vėl panaudotos abstrakčios schemos, kuriose nurodomi jau ir taip žinomi regionai, nedetalizuojant, nenurodant veiklų, kurios būtų remtinos ir duotų naudą tuose regionuose ūkinę veiklą vykdantiems žmonėms, dokumentas taps beprasmis.

„2000-aisiais tuometinio Geografijos instituto (dabar Gamtos tyrimų centro skyrius) mokslininkai atliko geografinę Lietuvos teritorijos dirvožemio analizę. Tačiau tyrimuose remtasi dar SSRS mokslininkų sudarytomis bazėmis.

Natūralu, kad per daugiau nei 50 metų situacija pasikeitė. Todėl be naujų duomenų parengtas Lietuvos teritorijos bendrasis dokumentas neteiks tokios praktinės naudos, kokią galėtų“, – sakė doc. J.Volungevičius ir pridūrė, kad ūkininkų sąmoningumas didėja ir daugėja privačių iniciatyvų.

Išmaniosios technologijos keičia dirvožemio tyrimų atlikimo procesą. Vis dažniau pasitelkiami dronai bent lokaliai leidžia sumodeliuoti dirvožemio būklės pokytį. Mokslininkai savo lėšomis jau kelis kartus panaudojo dronus lokaliems tyrimams ir pagal gautą informaciją sumodeliavo dirvožemio būklės pokytį atskirose teritorijose.

„Lokalių tyrimų metu ištyrėme Trakų apylinkėse, Juodkrantėje esančius dirvožemius, tyrimai daryti Varėnos rajone, šiuo metu atliekami Medininkų apylinkėse. Iš gautų duomenų galima spėti, kad eroduotų žemės plotų Lietuvos teritorijoje yra 30 proc. daugiau, nei nurodoma oficialiose bazėse“, – kalbėjo mokslininkas.

J.Volungevičius pasakojo, kad ūkininkai vis dažniau tiria ne viršutinį grunto sluoksnį, o visą dirvožemio profilį, rengia nacionalinius ir Europos Sąjungos projektus ir dalyvauja tokiuose projektuose. Jie patys finansuoja pirminius tyrimus tam, kad gautų išsamią informaciją apie dirvožemį.

Dažniausiai tai yra žmonės, kurie jaučiasi esą žemių savininkai, o ne nuomininkai. Jiems svarbu ilgalaikė nauda, derlių gauti ilgus metus, o jeigu veiklą pratęs vaikai ir vaikų vaikai – kad ir jie gautų tokį patį derlių. Jie nesiorientuoja į trumpalaikį derliaus padidinimą.

Sąmoningi ūkininkai mineralines trąšas keičia koloidinėmis jų formomis, organinėmis trąšomis, kurios naudingos ne tik augalams, bet ir dirvožemiui. Tačiau dauguma modernių technologijų prieinamos tik stambiems ūkiams ar bendrovėms.

Paklaustas apie tai, kaip reikėtų vykdyti ūkinę veiklą nerizikuojant neigiamais padariniais dirvožemiui, doc. J.Volungevičius pripažino, kad vienos taisyklės nėra, skirtingiems regionams – skirtingos rekomendacijos.

Nors bendra taisyklė turėtų apimti supratimą, kad žemės našumas, galimybė duoti produkciją, yra ribotas. Todėl ūkininkų tikslas turėtų būti ne nuolatinis produkcijos kiekio didinimas, o balansavimas tarp to, ką paimame iš žemės, ir to, ką į ją grąžiname, parenkant tokią ūkininkavimo formą, kuri leistų išlaikyti ūkio rentabilumą ir dirvožemio tvarumą.

Dabar būdų išsaugoti pusiausvyrą yra įvairių – tai ir biojėgainių skystas ir kietas digistatas (bedeguonėje aplinkoje fermentuota organinė medžiaga), ir šiaudai, priešeroziniai arimai (ariama tinkama kryptimi, siekiant išvengti erozijos), žalinimo priemonės, sėjomainos palaikymas ir kitos priemonės. Dar geriau aukštumose atsisakyti ariamosios žemdirbystės ir pereiti prie žolininkystės bei gyvulininkystės.

„Sąmoningas ūkininkavimas užtikrina, kad nauda, kurią gauname dabar, išliktų ir ateinančioms kartoms. Turime į žemę žiūrėti kaip į savo nuosavybę, o ne kaip į laikiną pajamų šaltinį. Jeigu požiūris į žemę bus kaip nuomininkų, bandysime gauti kuo daugiau, vėliau nieko negausime, tad teks investuoti labai daug, kad vėl gautume kokį nors derlių“, – sakė Geomokslų instituto mokslininkas.

Anot jo, jeigu aukštumų regionuose būtų mažiau arimų, daugiau orientuojamasi į gyvulininkystę, o žemumose – į ariminę žemdirbystę, regionai galėtų keistis ūkinės veiklos organinėmis atliekomis ir taip palaikyti medžiagų pusiausvyrą dirvožemyje. Sumažėtų mineralinių trąšų poreikis ir kartu nereikėtų jaudintis dėl dirvožemio erozijos grėsmės.