Visai kitos nuotaikos žemės gėrybių puoselėtojams, kurie jau skaičiuoja rekordinius kultivuojamų kultūrų būsimus nuostolius, o jie gali būti didžiausi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Grūdininkai jau teigia, kad derlius bus per pusę mažesnis, nei įprastais metais, o kitų žemės ūkio kultūrų – dar menkesnis.
Daug metų teigiu, kad stebint klimato kaitą svarbiau yra ne metiniai temperatūrų vidurkiai, o ekstremalūs, stichiniai gamtos reiškiniai. Net ir šių metų temperatūrų metinis vidurkis, pasibaigus 2023 m., galimai rodys, kad metai buvo normalūs.
O šiemet smogta iš peties: šalnos kartojosi nuo gegužės iki beveik vidurio birželio, plius stichinė sausra jau vos ne mėnesį. Jei kituose regionuose lietus nulijo nuo praėjusio penktadienio, tai Ignalinos rajone lietaus žadama tik nuo kito antradienio.
Grįžtant prie klimato kaitos, jau, ko gero, koks dešimtmetis kalbama, kad klimatas keičiasi, šiltėja ir reikia tikėti, jog yra kažkas daroma, o ne tik kalbama, bet apčiuopiamų rezultatų nematyti.
Ne vien CO2 turi įtakos klimato šiltėjimui, atvirkščiai, mokslininkai jau skelbia, kad lėtėjant Golfo srovės tėkmei, laukiamas ženklus klimato atvėsimas daugelyje Europos šalių. O El Ninjo srovė Ramiajame vandenyne, necikliškai keisdama tekėjimo kryptį, gali daryti stiprią įtaką viso pasaulio klimatui šiems ir kitiems metams.
Taigi, žemės ūkio produkcijos gamyba su kiekvienais metais tampa vis labiau rizikingesnė, sunkiai prognozuojama. Prieš ekstremalius, stichinius klimato pokštus praktiškai jokios, net ir pažangiausios technologijos, neišgelbės nuo pražūtingų pasekmių.
Jau seniai šitą reikalą yra supratęs ir įvaldęs Nyderlandų žemės ūkis. Nors šalis už Lietuvą yra vienu trečdaliu mažesnė, bet gyventojų ten net 17 mln., pagal žemės ūkio produktų eksportą šalis užimą trečią vietą po JAV ir Prancūzijos. Iš jūros atsikovodami žemę polderių sistemos dėka, labai daug produkcijos užaugina šiltnamiuose, ten pereinama prie vertikalaus ūkininkavimo uždaroje erdvėje metodų.
Ir mums nereikėtų verkšlenti, kad pakenkė šalnos, sausra, kruša ir kitos stichinės gamtos išdaigos, jei po truputį pereitume prie masiškesnio šiltnamių ūkio išplėtimo ir vertikalios žemdirbystės uždarose erdvėse ūkininkavimo metodų.
Vilniuje yra jau veikiantis žalumynų ir prieskoninių žolelių ūkis „Leafood“, kuris yra vienas didžiausių Europoje, kasdien užauginantis po 1 toną produkcijos. Žinoma, tokie ūkiai pirma kursis didmiesčiuose, o vėliau ir kituose miestuose. Tai nepigi investicija, sostinėje įkurtas ūkis kainavo daugiau nei 6 mln. eurų.
Grįžtant prie Ignalinos rajono reikalų, tai, kaip ir visą Lietuvą, pradžioje kamavo dažnos piktybiškos šalnos, kurios pakenkė sodams, o vėliau įsismarkavusi sausra pakenkė visam žemės ūkio sektoriui: tiek stambiesiems ūkininkams, tiek smulkių sklypų savininkams. Manau, nėra tokios ūkio veiklos srities, kurioje nebūtų padaryta didelių materialinių nuostolių.
Belaukiant lietaus, svarbiausia problema smulkiųjų sklypų savininkams – kaip dėl drėgmės stokos neduoti galutinai žūti kultūriniams augalams.
Egzistuoja pagrindinis reikalavimas – jei neįmanoma normaliai įlieti žemės, geriau visai jos nelaistyti. Teko pastebėti įdomų atvejį, kai senokai vienam iš pažystamų bežemių draugų leidau pasisėti agurkų savo namų valdoje. Jis, užmiršęs, jų visai neprižiūrėjo, nelaistė, o rudeniop agurkai ne tik nežuvo, bet ir užaugino vieną kitą agurką. Aš vieną karštą vasarą liedamas agurkus du kartus per dieną, vos išsaugojau juos nuo išdžiūvimo.
Norint normaliai sudrėkinti dirvą, reikia, kad vanduo pasiektų 5–6 cm. O tam 1 kv. m reikės 50–60 l vandens. Jei lysvės plotas 20 kv. m, tai prireiks 100–120 kibirų vandens – kosminis kiekis. Šiltnamiuose ir nedideliuose plotuose daug kas įdiegė gravitacinę arba lašelinę-kapiliarinę laistymo sistemą. Pastaroji yra pati efektyviausia, bet ir brangiausia.
Pagaliau žadamas lietus, bet ir jo sulaukę su nemaža tikimybe galime tikėtis škvalų, krušos, kurių padaryta žala atskirose vietovėse gali prilygti pirmiesiems išvardytiems klimato faktoriams. Nereikia pamiršti, kad esant labai šiltiems orams, palankios sąlygos susidaro ir augalų kenkėjams bei ligoms plisti. Ir kas svarbu – esant aukštai temperatūrai, daugelis apsaugos priemonių tampa neveiksmingomis. Sunku patikėti, kad savo sodyboje bulvėse kol kas nematau nei vieno Kolorado vabalo.
Kaip besiklostytų orai pas mus, be derliaus neliksime ir bado šmėkla neateis į mūsų namus. Net jei grūdinių kultūrų derlius bus, kaip prognozuojama, per pus mažesnis, jo užteks ir mitybai, ir gyvulių pašarams, tik eksporto apimtys bus ženkliai mažesnės.
Vaisių, daržovių, uogų trūkumo, ko gero, nejausime, bet kainų šuolio gal ir nepavyks išvengti, bet mes jau esame pripratinti, kad maisto produktų kainos, lyginant su kitomis šalimis, daugeliu atveju yra aukštesnės. Jau seniai nestebina prekės iš tolimų kraštų (Kinijos, PAR, Čilės, Indonezijos), tad vaisių, daržovių tolimose šalyse bus užauginta tiek, kad ir mums netrūks.
Gamtoje jau pasiektas vasaros pikas ir po Joninių (Rasų) gyvosios gamtos laikrodžio rodyklė pajudės link rudenėlio. Jau dabar laukai, pievos taip uždžiūvę, pageltę, tarsi vėlyvą rudenį. Suprantama, atėję lietūs dar turėtų sugražinti žalumą. Nors medžių lapija dar išlaikė žalumą, bet lapų geltimas ir kritimas bus priešlaikinis.
Visi sparnuočiai ir žvėrys jau užsiaugino sau būsimą pamainą, bet tebesiautėja paukščių gripas (kirų, žuvėdrų). Nustebino tai, kad anksčiau buvo skelbiama, jog nuo paukščių gripo žmogus neužsikrečia, o dabar jau rašoma, kad ir žmogui galima ta liga susirgti. Upėse, ežeruose ir kituose vandens telkiniuose, šuliniuose senka vandens lygis ir sunku patikėti, kad jis vėl ženkliau pakiltų iki rudens.
Miškuose beveik visoje šalyje – 5-ojo lygio gaisringumas. Jei šiemet sunku tikėtis, kad kažkur užderės mėlynės, bruknės, bet grybų pasirodymo, vis dėlto, galima tikėtis sulaukti. Užkietėję grybautojai tiki, kad ir po labai didelės sausros, gausiai palijus, grybai normaliai dygsta, nes grybiena – ne augalų šaknys, gali ilgai laukti, kol ateis palankios sąlygos.
