Ar buveinėms steigti skirti pinigai nebus išmesti į balą? Ar šių buveinių poveikis gamtosaugai tikrai bus toks, kokio tikimasi?
Mes, miškininkai, mišką matome kaip darnią ekosistemą, kuri atlieka daugybę įvairių funkcijų, iš kurių bene svarbiausios – klimato kaitos stabilizavimas, vandens apytakos reguliavimas.
Miškas – tai ir grybų, uogų bei vaistinių augalų buveinė. Pagaliau tai – ir medžioklė, ir poilsis. Miškas – ir medienos ištekliai, iš kurių gaminami baldai, statybinės konstrukcijos, fanera, medinė tara, popierius. Tai – ir biomasė energetikai. Ir, be abejo, bioįvairovės klestėjimo vieta.
Organizuojant darbus miške svarbu surasti tokius kompromisinius sprendimus, kurie atskleistų visas miškų funkcijas.
Pastaraisiais dešimtmečiais miškininkai pakankamai savarankiškai priimdavo sprendimus tvarkant miškus. Nors ir tuomet jausdavome nemenką medienos pramonės ar medžiotojų „spaudimą“, tačiau priimant strateginius sprendimus lemiamą žodį turėdavo būtent miškininkai.
Tie sprendimai davė gerų rezultatų: sparčiai didėjo miškų ištekliai, miškuose gausėjo bioįvairovė, gerėjo rekreacinių miškų infrastruktūra.
Dabar verslų grupių, turinčių interesų į miškus ir miškininkystę, struktūra keičiasi.
Anksčiau daugiau problemų kildavo dėl medienos pramonės beribio „apetito“, o ją pavyko suvaldyti. Pramonės atstovai suprato, kad miško kirtimo apimčių kaitalioti taip, kaip norisi, negalima. Su tuo susitaikę pramonininkai pagaliau suvokė ir tai, kad racionalių sprendimų besilaikantys miškininkai jiems užaugins vertingesnio miško.
Šiuo metu miškininkams daug sunkiau susikalbėti su visuomenininkais, kurie „tempia antklodę“ į bioįvairovės gausinimo pusę.
Viešojoje erdvėje atrodo, kad bioįvairovės propaguotojai tik nesavanaudiškai rūpinasi gamtosauga, tačiau ne visiems yra pastebimi užkulisiuose esantys stambių projektų dideli finansiniai ištekliai, kurių įsisavinimas „neša“ naudą.
Dabar įsivyrauja nuomonė, kad trečdalyje miškų reikėtų sustabdyti ūkinę veiklą. Tokia idėja viešojoje erdvėje gal ir atrodo patraukli, bet tokie neargumentuoti užmojai neabejotinai pablogintų padėtį.
Sustabdžius miškininkystės veiklas, biologinė įvairovė nepagausės. Gali nutikti ir priešingai.
Pavyzdžiui, kai kuriose miško augavietėse nykstant seniems medžiams keliems dešimtmečiams suvešės lazdynų sąžalynai, kuriuose gyvens daug voverių, bet kitos retos gyvūnų bei augalų rūšys iš viso išnyks. Ar to reikia siekti?
Kitose vietose vyks kiti procesai, bet – tai labai plati tema.
Miškininkai niekada neneigė bioįvairovės svarbos. Būtent miškininkai, o ne kas kitas išpuoselėjo ir Punios šilą, ir Labanoro girią, kuriais gėrisi kitų šalių žmonės, pripažindami aukštą našumą ir pakankamą natūralumą.
Mes matome netgi tam tikras tendencijas, kad, gerėjant miškų ištekliams, gausėja ir jų bioįvairovė. Iš esmės didelių priešpriešų kaip ir nėra, tačiau aišku ir tai, kad mūsų miškai nėra tobuli. Ateinančioms miškininkų kartoms bus dar daug darbo juos gerinant ir didinant jų daugiafunkcinę vertę.
Siekiant bendrų tikslų miškininkai ir visos interesų grupės turi „plaukti viena valtimi“ ir suprasti, kur plaukiama, o vairuoti šią valtį turi miškininkai. Antraip galima užtaikyti ant seklumų.
Miškininkystės ūkinės veiklos stabdymas smarkiai paliestų medienos pramonės, energetikos sektorius, padidintų nedarbą.
Lietuvoje išsamesnių studijų šiais klausimais neturime, tačiau jas yra padarę mūsų kaimynai lenkai. Ir jų išvada yra labai paprasta – priimant sprendimus reikia vadovautis ne deklaracijomis, bet racionaliais vertinimais.
Nereikia pamiršti ir tai, kad sustabdžius ūkinę veiklą privačiuose miškuose jų savininkams už tai reikės kompensuoti. O tai – dideli finansiniai ištekliai, kuriuos reikės paimti iš visų piliečių piniginių.
Pabaigai – žiupsnelis skaičių. Miškuose, kaip ir žemės ūkyje kasmet užauginamas tam tikras derlius.
Lietuvos miškuose per metus užauginama apie 20 mln. kubinių metrų tik medžių stiebų medienos, o įskaitant šakas, kelmų bei krūmų fitomasę – 26 mln. kubinių metrų.
21 proc. šio derliaus sunaudojame baldams, statyboms, fanerai, tarai, popieriui, 24 proc. fitomasės prieaugio sunaudojame daugiausia šilumos energijai išgauti.
Dar 23 proc. prieaugio lieka miško ištekliams gausinti, kitaip tariant „padedame juos į sandėlį“, kad mūsų vaikai ir anūkai turėtų dar gausesnius išteklius.
Na, o likęs 31 proc. metinio miškų derliaus paliekamas supūti. Būtent ši puvimui paliekama fitomasė labai svarbi biologinės įvairovės gausinimui.
ES miškininkystės strategijos nuostatos byloja, kad miškų kirtimo intensyvumas gali būti iki 80 proc. metinio miško prieaugio. Lietuvoje kertame vos ne perpus mažesnę dalį. Mūsų miškai nėra naudojami intensyviai. Dabar Lietuvos miškuose yra 66 mln. kubinių metrų pūvančios medienos.
Žiūrint iš gamtosaugos pusės – pūvančios medienos, reikalingos grybams, vabzdžiams, mikroorganizmams ar bakterijoms – mūsų miškuose yra į valias.
Drįstu pasakyti, kad jei visame pasaulyje miškai būtų tvarkomi kaip Lietuvoje, gamtiniu atžvilgiu gyventume klestinčioje planetoje.
Be abejo, būtina miškus racionaliai puoselėti, subalansuoti visas jų funkcijas, bet nereikia pyktis tarpusavyje.
Argumentuotose diskusijose tiesos paieškos lengvesnės, bet jei užsikimšime ausis ir irkluosime skirtingomis kryptimis, tai niekur nenuplauksime.
