Lietuvai tenka tesėti įsipareigojimus, priimtus stojant į ES. Viena tokių užduočių – per tam tikrą laiką sudaryti sąrašą vietovių, kurios atitinka buveinių atrankos kriterijus, ir pateikti jį svarstyti Europos Komisijai (EK). Aplinkos ministerija tokį sąrašą parengė, jis vėliau dar buvo pildomas ir keičiamas.
2005 metais buvo išskirta apie 38,8 tūkst. hektarų Europos Bendrijos svarbos natūralių miško buveinių, o 2018-aisiais – jau apie 60 tūkst. tokių buveinių, apimančių kone 257 tūkst. hektarų miško.
Tačiau miško savininkai abejoja, ar jos tikrai nustatytos teisingai, ir pyksta, kad jie nebuvo informuojami apie buveinių išskyrimą jų miškuose.
Miškinga Lietuvos teritorija buvo išžvalgyta tam gavus ES paramos lėšų, tačiau šią veiklą vykdė gamtosaugininkai, o miškininkų nuomonė šiuo klausimu nebuvo itin svarbi.
Bet dar prieš penkerius metus EK Lietuvai atsiuntė pranešimą, kad mūsų šalis nenustatė gamtos apsaugos teritorijų ir neužtikrino tinkamos vietinių buveinių ir rūšių apsaugos.
Suabejojo metodika
Pasak miškininko akademiko Stasio Karazijos, atrodytų, kad miško buveinių ieškotojai sumanė pagerinti ES vidurkį, nes sudaryti buveinių atrankos kriterijai ir metodika iš dalies nebeatitiko normatyvų.
„Pavyzdžiui, Vakarų taigos buveinei 2015-aisiais buvo priskirta apie 57 tūkst. hektarų, nors pavadinimas „taiga“ leidžia abejoti, ar iš viso tokių plotų Lietuvoje gali būti.
Aprašymo vadove nurodoma, kad Vakarų taigos buveinių šiuo metu daugiausia randama Suomijos šiaurėje ir rytuose bei Švedijos šiaurinėje dalyje.
Lietuvoje tikrasis Vakarų taigos buveinių plotas galėtų būti apie 6–7 tūkst. hektarų, bet joms priskirtos net tos vietos, kuriose auga ąžuolai, nors taigai tai visai nebūdinga“, – svarstė S.Karazija.
Pasak jo, skroblynai – dar vienas buveinių tipas, o Lietuvoje jų tėra keli šimtai hektarų.
„Teritorijų, kuriose yra kažkiek skroblų, gal keli tūkstančiai hektarų ir būtų. Bet juk tai nebūtinai seni, buveinių įrengimo kriterijų neatitinkantys plotai.
Tačiau buveinėms buvo priskirta net apie 15 tūkst. hektarų skroblynų, nors Lietuvoje apskritai plačialapių miškų su skroblais tiek nėra“, – sakė akademikas.
Anot jo, bet kokią veiklą miške reikia vykdyti remiantis racionalumu, o miško ekologija turėtų būti pagrįsta protingumo kriterijais.
Piktinasi ir suvalkiečiai
Akademiko S.Karazijos nuogąstavimus sustiprino ir nacionalinio parko Suvalkijoje steigimo procesas. Jį stengiamasi įkurti jau beveik 15 metų.
Pasak ūkininko Sigito Šilkausko, vietos gyventojai ir ūkininkai prieštarauja, kad būtų įsteigtas nacionalinis parkas. Jie pateikė daug pastabų dėl Vištyčio regioninio parko direkcijos veiklos.
„Valdžia nori savavališkai šeimininkauti privačioje žemėje. Pirmiausia juk reikėtų atsiklausti žmonių, o ne staiga nacionalinį parką steigti. Deklaruojama, kad norima išsaugoti lygumų ir kalvynų kraštovaizdį, Šešupės upyną, gamtines ekosistemas. Bet juk čia intensyvios žemdirbystės kraštas, žmonės seniai piktinosi negaunantys atsakymų dėl veiklos ribojimo ir kompensacijų“, – sakė S.Šilkauskas.
Suvalkiečio miškas, kuriame jis ūkininkauja, yra Vištyčio regioniniame parke. „Mano miške nėra išskirta buveinių, bet yra žmonių, kurių plotuose jos įsteigtos.
Taigi jie turi mišką, bet negali jo naudoti – nei plėsti, nei sodinti. Regioniniame parke miškininkystė uždrausta, o jeigu bus įkurtas nacionalinis, tai ir kirsti medžių nebus galima“, – kalbėjo S.Šilkauskas.
Pasak jo, pirmiausia reikėtų sutvarkyti Vištyčio regioninį parką, o tik tada galvoti apie nacionalinį, nes milijonai eurų išleisti, o nieko nepadaryta.
Jo teigimu, vienas geresnių pavyzdžių – Valstybinių miškų urėdijos iniciatyva sutvarkytas šilelis. Čia įrengti pasivaikščiojimo takai, pavėsinės, lieptelis į ežerą.
„O kodėl per 30 metų Vištyčio regioninis parkas net tualeto nepastatė? Juk atvažiuoja ekskursijos, bet žmonės laksto po gyventojų namus ar lekia tiesiog į krūmus“, – kirto Suvalkijos ūkininkas.
Jis sakė turėjęs 80 metų senumo mišką, o nusprendęs jį parduoti gavo tiktai pusę rinkos vertės kainos. „Miškas – regioniniame parke, kuriame draudžiama kirsti jaunesnius negu 100 metų medžius“, – teigė S.Šilkauskas.
Pridaigino buveinių
Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) direktorės Giedrės Žygaitytės-Šlevinskės, skaičiuojama, kad Lietuvoje yra 300 tūkst. privačių miškų savininkų, kurių vidutinė valda – 3,7 hektaro, tad jiems nežinant ir jų neinformuojant staiga jų valdose radosi miškų buveinės.
Jos teigimu, EK nenustato procedūrų, kaip šalys įteisina tas buveines, o skubi jų steigimo akcija yra mūsų šalies valdininkų noras įsiteikti Briuseliui.
Anot ekspertės, valdininkai sugalvojo gana paprastą schemą pagausinti europinių buveinių apimtis.
Tam tikras buveines įrašo grupės ekspertų, kurių darbas neaudituojamas, vėliau visa tai įtvirtinama aplinkos ministro įsakymu, o Europos Komisijos pareigūnai per daug nesigilindami visam tam pritaria ir sąrašą patvirtina.
PMSA nuomone, europinių buveinių įteisinimo procesas būtų buvęs sklandus, jeigu jos būtų prilygintos saugomoms teritorijoms pagal įprastines planavimo procedūras. Aišku, apie bet kuriuos veiksmus turėjo būti informuoti savininkai. Tokiu būdu teritorijos būtų tapusios kad ir Dzūkijos ar Žemaitijos nacionalinio parko dalimis.
Rengia projektą – savininkus žada informuoti
Džiugas Anuškevičius
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnysis patarėjas
„Natura 2000“ ekologinio tinklo buveinių apsaugai svarbus teritorijų tinklas formuojamas remiantis Saugomų teritorijų įstatymu.
Pirmiausia atrenkamos vietovės, atitinkančios gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus. Tai daroma remiantis moksliniais kriterijais ir natūralių buveinių tipų ir rūšių gausą įrodančiais duomenimis.
Sprendimas dėl buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos nustatymo Europos Bendrijos svarbos teritorijoje arba vietovėje gali būti priimtas, jeigu yra bent viena šių sąlygų: vietovė yra Lietuvos saugomoje teritorijoje arba vietovė arba jos dalis nepatenka į Lietuvos saugomą teritoriją.
Bet Vyriausybės įgaliota institucija, išanalizavusi vietovėje veiklą reglamentuojančius dokumentus, nustato, kad reikiamą apsaugą garantuoja vietovei taikomos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, su žemės savininkais ar valdytojais sudarytos apsaugos sutartys.
Daugeliu atvejų vietovės patenka į jau esančias saugomas teritorijas – valstybinius parkus, draustinius, biosferos poligonus ir kt. Mažesnė jų dalis yra nesaugomose teritorijose.
Kai nusprendžiama steigti naują saugomą teritoriją arba koreguoti esamos saugomos teritorijos ribas, arba keisti ūkinės veiklos reglamentavimą, vykdomos visos teisės aktuose numatytos procedūros, įskaitant ir žemės savininkų informavimą bei jų pozicijos įvertinimą.
Aplinkos ministerija rengia Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo projektą, kuriame siūlo įteisinti pareigą informuoti žemės savininkus, kai „Natura 2000“ teritorijose ketinama nustatyti Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines.“
