Ekonomistas neištvėrė – suskaičiavo, kiek milijonų prireiks žvėrelių fermoms sunaikinti

Dukart metuose vykstantys aukcionai – Kopenhagoje (Danija) bei Helsinkyje (Suomija) „Saga Furs“ – tai prekybos vietos, į kurias siunčiami apdirbti žvėrelių kailiai ir iš Lietuvos ūkių.

Tačiau 2014-ųjų pasaulinė šio verslo krizė, vėliau pandemija, o dabar ir politikų užmojai švelniakailių žvėrelių augintojams Lietuvoje kabina akmenį po kaklu.

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas daugiau nei prieš metus pateikė įstatymo pataisas, numatančias, kad ūkinė veikla laikant ir veisiant kailinius žvėrelius specializuotose fermose būtų uždrausta nuo 2026 metų.

Pagrindinis argumentas – kailinių gyvūnų ūkiuose neįmanoma užtikrinti gyvūnų gerovės, o ir kailis nebėra būtinybė norint nesušalti.

Įstatyme užsimenama, kad žvėrelių augintojams būtų numatytas pereinamasis laikotarpis veiklai nutraukti, skiriamos kompensacijos.

Kanadinių audinių Lietuvoje auginama apie 1,5 mln., o šinšilų – apie 44 tūkst. per metus.

Europos valstybėse fermos pamažu uždaromos, Latvija tai padarė 2021-ųjų rudenį. Pirmoji dar prieš du dešimtmečius tokias fermas uždraudė Jungtinė Karalystė. Švelniakailiai žvėreliai nebeauginami Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Čekijoje, kai kurios šalys turi pereinamąjį laikotarpį.

„Tai būtų beprecedentis atvejis, jeigu uždraustų legalų verslą, kuris daug metų buvo legalus ir yra legalus. Jį uždrausti jo nežinant – drąsus žingsnis.

Turėti tokią kategorišką nuomonę reikalaujant uždaryti nemačius to dalyko man, inžinieriui, sunkiai suvokiama“, – yra sakęs Žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Česlovas Tallat-Kelpša.

Pasak jo, kailinių žvėrelių ūkiai buvo ir išlieka įvairių organizacijų, neva ginančių žvėrelių laisvę, taikinys. Ir jiems sekasi.

„Emociškai nemalonu, kai esame tapatinami su tuo, kas žvėrininkystėje nepriimtina.

Neturiu ko gėdytis – dirbu tai, ką sugebu, ir darau tai profesionaliai. Tačiau yra ir kitas tų protestų poveikis, ekonominis“, – pabrėžė Č.Tallat-Kelpša.

Pasak ekonomisto Mariaus Dubnikovo, Lietuvoje tebevyksta diskusijos dėl draudimo auginti kailinius žvėrelius. Jos kelis dešimtmečius vyksta ir Europoje.

Kai kur yra priimti sprendimai drausti, tačiau įgyvendinimo būdai skirtingi.

„Daugiausia Lietuvoje tai aktualu audinių fermoms, kurios turi ilgametę praktiką ir yra retas verslas šalyje, kuris gali pasigirti geriausia produkcijos kokybe pasaulyje. Jis valdo 5–8 proc. pasaulio audinių rinkos, priklausomai nuo metų.

Gali būti, kad sprendimas drausti bus priimtas, tačiau kyla klausimas, kokiu būdu, – kiek reikės kompensacijų, kaip bus perkvalifikuoti ūkiuose dirbantys žmonės ir kaip bus utilizuotos fermos“, – svarstė M.Dubnikovas.

Pasak jo, valdantieji gali priimti sprendimą drausti vieną ar kitą verslą dėl moralinių ar vertybinių motyvų, tačiau tokie sprendimai brangūs ir turi būti lydimi kompensavimo sistemų.

„Negalima tiesiog pasakyti, kad iki šiol teisėtas ir mokesčius mokantis verslas nėra norimas šalies teritorijoje, – reikia nuspręsti, kaip jis bus uždaromas ir kaip verslui bus kompensuotos negautos pajamos dėl priimto sprendimo“, – teigė ekonomistas.

Pasak M.Dubnikovo, Europoje yra 19 valstybių, kurios yra uždraudusios auginti kailinius žvėrelius. Devynios iš jų paliko verslą taip, kaip stovi, dešimt kompensavo verslo prarastas pajamas.

„Kompensacijų nemokėjo Kroatija, Serbija, Slovėnija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Liuksemburgas, Estija ir Latvija. Pastaroji sprendimą atidėjo dar penkeriems metams ir bylinėjasi su verslu dėl verslo sunaikinimo.

Daugumoje minėtų valstybių ši verslo šaka buvo mažareikšmė arba išvis beveik neegzistavo, pavyzdžiui, Liuksemburgas 2018 m. uždraudė kailinių žvėrelių auginimą, nors ten nebuvo nė vienos fermos“, – aiškino ekonomistas.

Šalyse, kuriose verslas egzistavo, buvo mokamos rimtos kompensacijos.

Pavyzdžiui, Didžioji Britanija 2003 metais uždarinėjo kailinių žvėrelių fermas ir už vieną patelę mokėjo 540 eurų kompensaciją (tokia ji buvo svarus sterlingų pavertus eurais pagal to meto kursą). Airija mokėjo iki 320 eurų, Belgija – 500 eurų už vieną patelę, Norvegija – 500 eurų ir dar skyrė lėšų fermoms nugriauti ir utilizuoti.

„Jei Lietuvos valdantieji nuspręs pritarti verslo uždarymui, tada bus formuojamas precedentas – vadinasi, politikai gali sunaikinti verslą nusprendę, kad šaliai jis ne pakeliui, todėl galima sunaikinti 5–8 proc. pasaulio audinių rinkos.

Ar bus pasirinktas Rytų Europos, ar normalus Vakarų požiūris, kur laikomasi nuostatos, kad uždraudžiant legalų verslą būtina jam atlyginti praradimus?

Juk toks likimas gali laukti ir kitų verslo sričių, kurios nepatinka ar nėra priimtinos mažai žmonių grupei, todėl ši istorija labai svarbi“, – sakė M.Dubnikovas.

Jei vis dėlto Lietuvos atveju būtų pasukta kompensacijų keliu, tektų įvertinti, kiek tai kainuos mokesčių mokėtojams.

Be to, sunaikinus verslą, kuris moka mokesčius ir įdarbina žmones regionuose, neliks ir jo mokėtų įmokų į valstybės biudžetą.

Tiesiogines kompensacijas už veislines pateles įmanoma apskaičiuoti.

Anot ekonomisto, jeigu kompensacija būtų tokia kaip Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos švelniakailių žvėrelių verslui tektų atseikėti 230 mln. eurų, jeigu kaip Airijoje – apie 130 mln. eurų, jeigu kaip Norvegijoje – 170 mln. eurų.

Pigiausiai Lietuvos biudžetui kainuotų „olandiška“ kompensacija – apie 72 mln. eurų, bet Olandijoje situacija buvo išskirtinė, nes greta kompensacijų buvo metamos milžiniškos lėšos darbuotojams perkvalifikuoti ir aplinkai sutvarkyti – ten buvo auginama daugiausia švelniakailių žvėrelių Eurpoje.

Beje, Olandijos atveju diskusijos truko ilgiau negu dešimtmetį ir draudimas įsigalios nuo kitų metų.