Taip jau yra, kad eksporto rinkose pieno produktų kainos kartais lenkia mūsiškes. Ypač tai rėžia akis dabar, kai pieno ūkiai staiga atsidūrė dar vienos krizės smegduobėje, ir pieno perdirbėjai neskuba jiems nuleisti gelbėjimosi kopėčių.
„Štai todėl mes ir norėjome, kad mūsų balsą išgirstų ir Prezidentūra“, – pratarė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas. Pokalbis su juo – apie tai, kas ir kaip galėtų išgelbėti šeimos ūkius ir ar apskritai juos reikia galbėti.
– Ar jus asmeniškai palietė dabartinė pieno krizė?
– Mano ūkyje auginame mėsinių veislių galvijus, bet sąjungai, kuriai vadovauju, priklauso daugybė smulkių ir vidutinių pienininkystės ūkių, kuriuose darbuojasi tik šeimos nariai. Niekada nesu sulaukęs tiek daug jų skambučių, kaip pastaruoju metu. Jiems baisu dėl to, kas vyksta.
– Dažnai kalbama apie tai, kad nedideli pieno ūkiai kaip gyvavo, taip ir toliau gyvuoja. Ar ši situacija – išskirtinė?
Nėra taip buvę, kad tuo pat metu ir perpus sumažėtų pieno supirkimo kainos, o paskolų palūkanos – padvigubėtų. Ne kartą būta situacijų, kai pieno kainos krito, bet palūkanos juk nesikeisdavo. O dabar smūgis – ypač skaudus.
– Kokį gelbėjimo ratą šioje situacijoje gali numesti prezidentūra?
– Prašėme Prezidento komandos padėti sprendžiant problemas čia ir dabar – pagelbėti ieškant finansavimo galimybių smarkiai padidėjusioms palūkanoms ir ieškant kreditavimo šaltinių.
To reikia, kad ūkininkai galėtų kuo greičiau pasiskolinti pinigų apyvartinėms lėšoms. Suprantame, kad krizė – laikina, bet pažeidžiamiausios yra jaunų ūkininkų šeimos, kurios neturi „sukaupę lašinių“ – neturi santaupų, ir joms be pagalbos būtų sunku ištverti tuos kelis mėnesius.
Kitas prašymas – pakoreguoti Pieno įstatymą taip, kad jame būtų numatyta aiški atsiskaitymo už superkamą pieną schema.
Šiuo metu į viena suplakama keletas skaičių, ir sudėtinga suprasti, kuriems ūkiams – labai blogai, o kuriems tragedija negresia.
Pavyzdžiui, šiuo metu pieno supirkimo kainos iš smulkių ir stambių ūkių skiriasi dvigubai. Stambesni ūkiai dejuoja, kad už kilogramą pieno gauna 0,27 euro, tad ką besakyti smulkiesiems, kuriems už tą patį kiekį mokama 10 – 15 euro centų vietoj anksčiau mokėtų 20 – 24 centų.
Kainodara labai paini. Tokios nėra , tarkim, grūdų rinkoje, kur kaina nustatoma biržoje. Ji juk nepriklauso nuo parduodamų grūdų kiekio.
Pieno sektoriuje viskas kitaip. Net ŽŪM negali gauti tikslių duomenų, kiek gi ūkiai gauna pajamų už pieną. Yra pagrindinė sutartyje numatyta kaina, bet ji – perskaičiuojama atsižvelgiant į pieno riebumą, į kokybės rodiklius. Yra lojalumo priedai, yra logistikos sąnaudos. Tad būtinai reikia aiškios kainodaros.
– Ar neužteko vien Žemės ūkio ministerijos pagalbos – jos siūlomų pagalbos priemonių?
– Ministerijos tikslas buvo akis į akį susitikti su ūkininkais ir iš jų lūpų išgirsti istorijas. Mes gi į prezidentūrą ėjome kaip ūkininkus vienijančių organizacijų atstovai – šeimos ūkių, jaunųjų ūkininkų, Žemės ūkio rūmų.
– Gal pieno krizė nebūtų kilusi, jei nebūtų per didelės pieno pasiūlos?
– Galbūt, nes kai kurie mūsų pateikti skaičiai nustebino ir Prezidentūros komandą. Pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje 88 proc. sumažėjo pieno ūkių, bet pieno kiekis taip drastiškai nesumenko – smulkiesiems nykstant stambėjo stambesni pieno ūkiai.
Tačiau pieno perdirbėjai nuolat kartodavo, kad jie neišnaudoja gamybos pajėgumų – kad gali padvigubinti gamybos apimtis, jeigu tik būtų didesnė pieno pasiūla.
Taigi 2017 metais buvo sukurta pieno strategija, o per pastaruosius penkerius metus, naudojantis parama, į pieno ūkius buvo investuota per 400 mln. eurų.
Dabar gi tenka konstatuoti faktą, kad ūkininkai pervertino pieno pramonės reikalavimus – dabartinė krizė parodė, kokia yra realybė.
Vos tik susvyravo rinkose pieno produktų kainos, perdirbėjai nepuolė jų skirtumo padengti savo pelno sąskaita, bet iš karto apkarpė pieno supirkimo kainas.
Analogiją galima būtų įžvelgti naftos rinkoje. Kai ji nafta pinga, degalinėse kainos labai lėtai mažėja, bet vos tik nafta pabrangsta, degalų kainos šauna aukštyn.
Tas pat yra ir su pienu, todėl tai ir kelia ūkininkų pyktį. Juk jie, žinodami, kad įmonėms reikia žaliavos, modernizavo ūkius – ėmė paskolas, atnaujino fermas, pirko robotus, galvijų. O dabar jaučiasi apgauti, nes paskolas jiems reikia grąžinto, o perdirbimo įmonėms tai nerūpi.
Mūsų šalies ūkiuose primelžiama dabar dvigubai daugiau pieno, nei reikia Lietuvai pamaitinti, taigi likusi dalis – eksportuojama. Vadinasi, toji eksporto dalis yra remiama mūsų mokesčių mokėtojų pinigais.
Ir dar – yra duomenų, kad Lietuvoje parduodamas fermentinis sūris po 8 tūkst. eurų už toną, o eksporto rinkose – po 5 tūkst. eurų už toną. Ar tai teisinga? Kodėl eksporto rinkose žmonės turi valgyti pigesnius maisto produktus nei Lietuvoje? Investicijos juk – mūsų.
– Mūsų šalies smulkiesiems ūkiams visada mokama už pieną gerokai mažiau, nei stambiesiems. Tad kodėl mažieji kenčia – kodėl nesivienija ir neperdirba pieno?
– Neabejoju – kooperacija yra būtinybė. Tiesiog reikia ieškoti paprastesnių būdų, kaip kooperuoti ūkius, kad jie turėtų derybinę galią, kai tenka derėtis su pieno perdirbėjais.
Prezidentūroje irgi kalbėjome apie tai, kad šiuolaikines inovacijas reikia pritaikyti skaitmeninei kooperacijai. Ji galėtų būti ne juridinis vienetas, bet platforma, jungianti smulkius ūkius.
Galbūt būtų geriausia, kad platformą prižiūrėtų, tarkim, ŽŪM – kad ją vis dėlto stebėtų valstybės akys.
– Išsinešėt iš Prezidentūros patarimų?
– Vizito tikslas buvo – nedelsiant ieškoti būdų, kaip kuo skubiau pagelbėti ūkiams, kad jie įveiktų problemas. Prezidentūra paminėjo Nacionalinį plėtros fondą – reikia, kad žemdirbiai irgi galėtų jį pasiekti.
Kitas dalykas – verta priartinti pieno ūkius prie viešųjų įstaigų: mokyklų, darželių, ligoninių. Svarbu rasti būdų, kaip jose padidinti vietos produktų vartojimą.
