Svarbiausias susitikimas
Fone – graudi ukrainietiška melodija, kurią saksofonu išvingiavo muzikanats iš Lietuvos, Lietuvos stende – dvišalis Lietuvos ir Ukrainos žemės ūkio ministrų – Kęstučio Navicko ir Mykola Solskyi jų delegacijų susitikimas. Tai – bene svarbiausias sausio 20-osios tarptautinės parodos „Žalioji savaitė“ – „Grüne Woche“ Lietuvos stende vykstančių susitikimų akcentas.
Šiemet Vokietijoje, Berlyno parodų centre „Mess Berlin“ vykstančioje tarptautinėje maisto, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje Ukraina nedalyvauja. Tai – tiesiog neįmanoma. Apie visa tai, kokios pagalbos Ukrainai dar reikėtų iš Lietuvos, būtent Lietuvos stende ir aptarė abiejų valstybių politikai.
Pasak ministro K.Navicko, pagrindinė susitikimo tema – grūdų eksporto saugumo koridoriai. Situacija blogėja Juodosios jūros uostuose. Per parą anksčiau iš jų iš uostų išeidavo šeši laivai, pastaruoju metu – vos pora. To priežastis – akivaizdus Rusijos pareigūnų sabotažas, kurie specialiai netikrina laivų.
Eksporto koridorius – fikcija
Ukraina yra viena didžiausių grūdų augintojų pasaulyje, o dėl Rusijos invazijos į šalį 20 mln. tonų grūdų liko užblokuoti uostuose. Pernai, liepos mėnesį, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms ir Turkijai, buvo pasiektas susitarimas dėl jų išgabenimo. Šis susitarimas lapkritį buvo pratęstas dar trims mėnesiams. Tačiau sausį viskas pakibo.
– Kokios šiuo metu svarbiausios problemos, susijusios su grūdų eksportu iš Ukrainos ir kaip manoma jas įveikti? – paklausėme ministro M.Solskyi
– Problema svarbiausia – rusai neatlieka tų procedūrų, dėl kurių sutarta padedant Turkijai ir Jungtinėms Tautoms. Rusai šiuo metu patikrina perpus mažiau grūdus gabenančių laivų, tad maistui būtinos siuntos negali gauti milijonai žmonių pasaulyje.
Šiuo metu Juodosios jūros uostuose laukia per 100 laivų – grūdvežių, grūdų kainos kyla, ir kasdien situacija tampa vis sudėtingesnė.
Tėra tuščios kalbos apie tai, kad grūdų eksporto koridorius egzistuoja. Tai – okupantų rusų veidmainystė. Koridorius nedirba taip, kaip turėtų. Štai todėl labai svarbu, kad atsirastų bendras pasaulio valstybių sutarimas, nes eksportas yra svarbus viso pasaulio gyventojams. Mažų mažiausia, kas gali nutikti – žmonės turės brangiau mokėti už duoną ir miltus. Blogiausia būtų badas.
Mums svarbu, kad ši informacija pasklistų kuo plačiau – kad kuo daugiau laivų išeitų iš uostų eksporto koridoriumi, – bent jau tiek jų, kiek būdavo praėjusį rudenį.
– Ar tai turi įtakos grūdų kainoms pasaulio biržose?
– Neišvengiamai,. Nes kuo mažesnės grūdų atsargos pasaulyje, tuo didesnės jų kainos, tuo brangiau tenka žmonėms mokėti už miltus ir jų gaminius. Neabejoju, kad tos kainos ir dabar kyla.
– Kaip Ukrainos žemdirbiams rudenį pavyko pasėti žiemkenčius?
– Nepaisant karo, ukrainiečiai dirbo. Sėjai buvo nepalankios ir gamtos sąlygos, – ruduo buvo labai lietingas, o ir žiema yra įnoringa.
Žiemkenčių – ir kviečių, ir rugių pasėjome 25–30 proc. mažiau, nei 2021-ųjų rudenį. Vis dėlto pasėlių plotai vis tiek yra dideli. O tai, kad nuolat veiktų eksporto koridorius, svarbu ne tik mums – tai svarbu visiems žmonėms pasaulyje.
– Vokiečiai, kaip ir kiti parodos „Žaliojoje savaitė“ lankytojai, ankstesniais metais – iki pandemijos – noriai užsukdavo į Ukrainos stendą. Ar šiemet joje dalyvaujate?
– Ukrainiečiams šiemet namuose rūpesčių – į valias, pirmiausia tenka jiems skirti dėmesį. Mes,valdžia, padedame verslui tiek, kiek įmanoma, tačiau šį kartą mums svarbiausia parodje ne patiems dalyvauti, bet paskleisti žinią apie ypač sunkų grūdų tiekimą pasauliui.
– Karas anksčiau ar vėliau baigsis. O kokios pagalbos dar tikitės iš Lietuvos?
– Pirmiausia – reikėtų, kad padėtumėte mums ir toliau taip, kaip tai darėte iki šiol ir tebedarote. Mums tai ypač svarbu.
Jūs ypač gerai rūpinatės mūsų pabėgėliais, kiek tik įmanoma, teikiate finansinės paramos, atitraukdami nuo savo žmonių. Jūs padedate įvairiu politiniu lygiu Europos Sąjungoje – laikotės nuoseklios pozicijos.
Jūs ir mes vienodai suprantame, kokią grėsmę kelia agresorė Rusija, nes turime panašios istorinės patirties. Mums paprasta su lietuviais bendrauti. Tikimės, kad tai tęsis tol, kol mes laimėsime karą.
– Lietuvos ūkininkai nuo karo pradžios Ukrainos fermeriams padeda taip, kaip tik įstengia. Jie siųsdavo ir tebesiunčia pikapus – mažuosius sunkvežimius, pastaruoju metu pasirūpino, kad Ukrainą pasiektų elektros generatoriai. Kokios dar pagalbos reikėtų?
– Elektros generatoriai – tai tobula pagalba. Ko gero, artėjant rudeniui, jeigu tik ūkininkai galės padėti žemes ūkio įranga, būsime dėkingi.
