ES Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenimis, bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė šiuo metu Lietuvoje siekia 964 Eur/ha. Tai stabiliai mažiausias rodiklis Bendrijoje.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) pabrėžia: svarbu ne tik faktas, kad Lietuva pagal šį rodiklį atsilieka nuo kitų ES šalių, o ir tai, ar mažėja atotrūkis. Palyginus vidutinę bendrosios produkcijos vertę, tenkančią 1 ha ŽŪN, pirmuoju išmokų konvergencijos laikotarpiu iki 2013 m. ir 2014–2020 m., paaiškėjo, kad Lietuvos rezultatai augimo tempų atžvilgiu (+135 Eur/ha) tik didina atsilikimą.
„Gal ir galime turėti vilčių pasivyti kaimyninę Lenkiją (+173 Eur/ha), bet Estijos (+253 Eur/ha) ir Latvijos (+340 Eur/ha) augimo tempai yra beveik 2–2,5 karto spartesni. Dvigubai atsiliekame ir nuo ES vidurkio augimo tempų“, – apgailestauja LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas.
Apie skaudžiausias Lietuvos žemės ūkio problemas gruodį išsamiai diskutuota metinėje konferencijoje, kuri subūrė žemės ūkio sektoriaus dalyvius, svarbiausių institucijų atstovus, politinių sprendimų priėmėjus ir ekonomikos ekspertus.
Sprendimai grindžiami neobjektyvia žinute
Dr. Jonas Čaplikas, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius, pabrėžia, kad ūkių pasiektas gamybos technologinis lygis ir intensyvumas – esminis pagrindas gyvybingumui išsaugoti, tolesniam augimui ir atsparumui negandoms didinti.
„Intensyvumo lygio pagrindinis matas – bendroji žemės ūkio produkcija iš hektaro naudojamų žemės ūkio naudmenų. Lietuvos ūkiuose ir žemės ūkio įmonėse šis rodiklis labai skirtingas, o vidutiniškai – vienas prasčiausių ES šalyse“, – pabrėžia mokslininkas.
Analizuojant veiksnius, kurie nulemia šį žemės ūkio raidos rodiklį, paaiškėja, kad jis nėra statistiškai tikslus. Lietuvoje jo vidutinį dydį labiausiai lemia ūkių struktūra pagal jų dydį ir veiklos pobūdį. Pavyzdžiui, žemės ūkio bendrovėse ir kitose įmonėse vidutinė bendroji žemės ūkio produkcija, gaunama iš vieno hektaro, yra tokio pat lygio kaip vidutiniškai visoje ES. Tačiau Lietuvoje labai daug neprekinių ar mažaprekių smulkių ūkelių, kuriuose gamybos intensyvumo lygis daug kartų žemesnis nei verslo pagrindais besitvarkančiuose ūkiuose.
„Sudėję visų kategorijų ūkių deklaruotą produkciją į vieną krūvą statistikai išveda vidurkius, pagal kuriuos esame žemiausiame gamybos intensyvumo lygyje visoje ES. Tai ne tik prasta, bet ir netiksli, netgi neobjektyvi žinutė politikams, pagal kurią priimami sprendimai“, – teigia dr. J.Čaplikas.
Jis sutinka, kad socialiniu požiūriu svarbūs visi ūkiai – dideli ir maži, prekiniai ir neprekiniai, versliniai ir mėgėjiški. „Vis dėlto kyla retorinis klausimas, ar neatėjo laikas statistikoje ir agrarinėje politikoje pagal moksliškai pagrįstus kriterijus atskirti verslo pagrindais tvarkomus ūkius ir įmones nuo neprekinių ir mažaprekių mėgėjiško pobūdžio ūkelių? Svarbu išsiaiškinti konkrečiam ūkiui kylančias esmines grėsmes ir galimybes, surasti tinkamiausias ir prieinamiausias inovacijas ūkyje priimtiems strateginiams sprendimams įgyvendinti“, – rekomenduoja dr. J.Čaplikas.
Kaip pagrindinius variklius proveržiui pasiekti jis įvardija tiksliąją žemdirbystę, žiedinės ekonomikos principus, taupias žaliąsias technologijas, žaliąją energetiką, skaitmenizaciją ir kitas konkretiems ūkiams pritaikytas inovacijas.
Ekspertai stebisi: burtažodžiai ir padriki sprendimai
Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertas prof. dr. Kazimieras Lukauskas teigia, kad Lietuvoje labai stinga vientiso politinio požiūrio į visą žemės ūkio sektorių. „Tarkime, susitelkiama į gyvūnų gerovę. Šiuos reikalavimus yra nustačiusi Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, o samprata susideda iš daugelio elementų, lemiančių gyvulio augimo ir gyvenimo kokybę. Lietuvoje būna atvejų, kai fermoje, kurioje laikomos sveikos palaidos karvės, vienas inspektorius pagal vieną indikatorių nustato, kad gerovė neužtikrinta. Ūkio gyvenimas stringa, nors reikėtų jam padėti“, – sako K.Lukauskas.
Lietuvos augalų apsaugos asociacijos vadovė Zita Varanavičienė ironizuoja, kad viešumoje dominuoja tokie „burtažodžiai“ kaip žaliasis kursas, tvarumas, ekologija, inovacijos, skaitmeniniai ir tikslieji metodai: „Jei nesigilintume į detales, slystume paviršiumi kaip vandens čiuožikai į šviesią ateitį. Tačiau realiame gyvenime daug ką lemia detalės.“
2021 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai vertino Lietuvos sprendimų priėmėjų gebėjimus remtis mokslu ir kitais duomenimis. „Situacija nėra džiuginanti – trūksta žmonių ir gebėjimų, trūksta duomenų, o svarbiausia – trūksta supratimo ir politinės valios“, – sako Z.Varanavičienė.
Jos teigimu, dažnai skelbiama apie žemės ūkį kaip didžiausią teršėją, bet duomenys rodo ką kita: mūsų klimatą nuodija anglies dvideginis, o čia pirmauja energetika, transportas ir pramonė.
Ekonomistas: kaip didinti našumą
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas teigia, kad sprendimai, kaip didinti ūkininkaujančių asmenų pelną, priimami ir įgyvendinami lėtai.
Pasak ekonomisto, pridėtinė vertė iš hektaro didesnė tose šalyse, kurios nėra tiek daug susitelkusios į grūdų ir rapsų auginimą. Lietuvoje didžiausias neigiamas skirtumas tarp eksportuojamos ir importuojamos žemės ūkio produkcijos, arba to, ko patys jau nebepasigaminame pakankamai, – tai pienas, kiauliena, daržovės, vaisiai.
„Kiaulienos sektoriuje progreso jau nebepasieksime, tačiau dėmesys kitiems sektoriams iš valdžios pusės negali mažėti“, – mano T.Povilauskas.
Pasak jo, neišvengiama tendencija, susijusi ir su didesniu našumu, – ūkių stambėjimas, leisiantis didinti gamybą ir mažinti sąnaudas. Svarbi ir kooperacija, apie kurią kalbama keliolika metų, tačiau „nepasitikėjimas vienų kitais vis dar sulaiko nuo galimybių dirbant kartu pasiekti geresnių pelningumo rezultatų“, sako T.Povilauskas.
Jis atkreipė dėmesį į mažus ūkius, sugebėjusius atrasti savo nišą ir generuojančius geras pajamas orientuojantis į tokias veiklas kaip daržovių ar vaisių auginimas: „Ši niša ir toliau turėtų būti valstybės skatinama padedant ne tik parduoti vidaus rinkoje, bet ir skatinti kooperaciją ir eksportą.“
„Dėl klimato kaitos žemės ūkio produkcijos ir maisto gamybos sektoriaus laukia daug pokyčių ir inovacijų, todėl norėtųsi, kad Lietuva neliktų šio proveržio uodegoje, o šoktų į traukinį ir galėtų iš to ateityje gerai uždirbti. Visi šie bendrosios pridėtinės vertės iš hektaro didinimo sprendimai reikalauja atitinkamo dėmesio bendrojoje žemės ūkio politikoje“, – apibendrina ekonomistas.
Ydingi paramos principai
LŽŪBA vadovas Jonas Sviderskis pabrėžia, kad žemės ūkio parama jau dešimtmečius teikiama remiantis ydingais principais. LŽŪBA duomenimis, pirmiesiems 30 ha remti 2014–2020 m. išleista apie 420 mln. Eur. Tam Lietuva skyrė didžiausią ES – 15 proc. tiesioginių išmokų dalį.
Ši parama turėjo pagerinti apytiksliai 2000–25 000 Eur ekonominės veiklos dydžio ūkių veiklą.
„Nepaisant paramos, išlaidų panaudojimo efektyvumas šios grupės ūkiuose yra neigiamas. Į juos įdėto euro dėka sukurtos produkcijos vertė nesiekia net euro. Nepaisydama to Žemės ūkio ministerija ir 2023–2027 m. tęs pirmavimo ES taikant šią priemonę praktiką, tam numatydama jau 600 mln. Eur, arba 20 proc. tiesioginių išmokų voko lėšų. Vienodo dydžio parama skiriama ir tiems, kurie ketina augti ir didinti efektyvumą, ir to nesiekiantiems, įskaitant ir „sofos ūkininkus“. Todėl tikėtis bendro pagerėjimo, ypač šioje ūkių grupėje, 2023–2027 m. neverta, – skeptiškai perspektyvas vertina J.Sviderskis. – Grįžtame į laikus, kai buvo vadovaujamasi principu iš vieno atimti, kitam atiduoti, o gerai ūkininkaujančiam dar uždėti apynasrį. Tai – blogas pasirinkimas.“
Jis priduria, kad 2023–2027 m. kaimo plėtrai skirta 4,3 mlrd. eurų. „Tai nemaža suma, bet pamirštama, kad iš kaimo plėtrai skirtų lėšų 31 proc. skiriama aplinkosaugai, o dar 25 proc. nuo tiesioginių išmokų skirta ekosistemoms. Taigi nereikia manyti, kad už viską, kas skiriama kaimo plėtrai, prisiperkame traktorių – didžiulė dalis tenka aplinkosaugai“, – pabrėžia LŽŪBA generalinis direktorius.
