Ūkininkų sąjungos pirmininkas: „Pradėkim nuo pagarbos ir palaikykim saviškį“

Prieš įvyksiantį ataskaitinį skyriaus narių susirinkimą Rimantas teigė žinojęs, jog pirmininko pareigos gali būti pasiūlytos jam.

„Sklandė tokie gandai, bet aš nesiruošiau. Visų pirma maniau, kad tarp rajono ūkininkų yra vertesnių kandidatūrų, iš buvusio pirmininko galinčių perimti vairą, o ir žmona buvo prašiusi neprisiimti papildomų pareigų, nes jų apstu mūsų pačių grūdininkystės ūkyje, valdome per 300 hektarų“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pašnekovas.

Tačiau, anot šukiškio, niekas tuo pirmininku nenorėjo būti. Liko dvi galimybės: arba imtis vadovauti pačiam, arba grėsė skyrių Kretingoje uždaryti.

„Kam būtų nuo to geriau? Kadangi, kaip aš sakau, visoje toje ūkininkavimo kepykloje sukuosi daug metų, matau, ko reikia ūkininkams, kokios yra pagrindinės problemos. Nuo šiol bandysime jas spręsti visi kartu „, – sakė R. Paulikas.

Jo moto – žemės ūkyje išradinėti dviračio nereikia, bet reikia sekti gerais išsivysčiusių šalių, tokių, kaip Vokietija, Danija, Švedija, Suomija, pavyzdžiais, ir, kas vertingiausia, pritaikyti pas save.

„Kai jau pagal galimybes būsim ant lygių svarstyklių lėkščių, tada naujovių imkimės, pirmi vieversiai pasauly nebūkim“, – įžvalgomis dalijosi naujasis pirmininkas.

Jį skaudina visuomenės požiūris į ūkininkus Lietuvoje, nepatinka, kad miesto gyventojai ir žemdirbiai tarsi sąmoningai kiršinami. Esą to nebūtų, jeigu iš TV ekranų nesklistų tiesmukiškos žinios, jog ūkininkų kišenes antai ir vėl papildys europiniai milijonai.

„Miesto žmogus išgirsta, ir jam jau atrodo, kad mums kiekvienam kažkas atneša ir į kišenę įdeda po milijoną. Na, nėra taip!“ – akcentavo R. Paulikas.

Prieš pandemiją naujajam rajono ūkininkų sąjungos pirmininkui radosi galimybių apsilankyti Skandinavijos šalyse, kuriose žemdirbiai, užauginantys maistą, ypač gerbiami.

„Pirkėjas Švedijos parduotuvėje į rankas paima pakelį pieno, pasižiūri – aha, ne švedų gaminta, ir deda atgal į vitriną. Pasiima kitą pakelį – o, kaina kad ir dviguba, bet šis pienas – mūsų ūkininko ūkio, reikia jį palaikyti! Tas pats ir perkant mėsą, ir kiaušinius, ir bulves... Pabandykit lenkiškų bulvių nuvežti į Švediją ar Daniją – vargu ar kas pirks, nes ten požiūris į saviškį ūkininką yra pagarbus“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Tai, kad Lietuvos ūkininkai blogi, nes dar ir gamtą teršia,– taip pat propaganda. Pasak R. Pauliko, lenkų ekologiniuose ūkiuose trąšų, chemijos naudojama kur kas daugiau negu Lietuvos paprastuose ūkiuose.

„Jei pas mus trąšų tona kainuotų 20 eurų, tuomet sutikčiau, kad gali būti tręšiama daug. Bet, jei kainuoja apie 1 tūkst. 200–1 tūkst. 500 eurų, tai, įsivaizduokit, kiek reikia turėti lėšų, kad daug tręštum?“ – retoriškai klausė pašnekovas ir pridūrė, jog Lietuvos ūkininkai skaičiuoja kiekvieną trąšų kilogramą.

Žemdirbių „biznis“ – nuo rudens iki rudens. Jie nuolat investuoja į žemę, į derlių, kuris didžia dalimi priklauso nuo dangaus: gali darbus atlikti idealiai, bet, jei per daug užkepino saulė, išdžiovino sausra, liūtis ar kruša nuplakė, – neturėsi nieko.

Neretai ūkininkai iš miestiečių atsigirstantys, jog laukuose dirba per daug gerais, per daug brangiais traktoriais, kombainais. „Gal kas norėtų, kad arklius mes pasikinkytume? Arba kad sena, nuolat gendančia rusiška technika, leidžiančia tepalus ir degalus, dirbtume?“ – ironizavo pašnekovas. Jis paaiškino, kad žemdirbiai pagal galimybes įsigyja naujos modernios technikos, nes jos nereikia remontuoti, mažesnės degalų sąnaudos, mažiau teršia aplinką.

Anot pašnekovo, kuo mažiau neteisingos propagandos apie ūkininkų kišenėse nusėdančius milijonus bei perteklinį tręšimą, tuo visiems būtų geriau, o Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijos galėtų prisidėti gyventojus skatinant rinktis maistą lietuvišką.

„Anądien su šeima važiuoju į Druskininkus. Ties Kryžkalniu matau pienovežį, ant kurio parašyta „Suvalkų pieninė“. Vadinasi, lenkai išsiveža mūsų pieną, pagamina produktus, paskui juos parduoda. Lenkams visko reikia: pieno, kiaušinių, mėsos, ir jie patys gamina. O mes – ką? Pas mus daugelis produktų yra įvežama iš svetur“, – apgailestavo R. Paulikas.

Artimiausią ateitį jis prognozavo liūdną. Pirmiausia, netiki, kad iki metų pabaigos Ukrainoje baigsis karas, esą Rusija sau neleis kapituliuoti, nors žmonės ten ir badu mirtų, iš antros pasaulio valstybės į 10 ar 15 vietą jai nebus prestižas nusiristi. O Lietuvos ūkininkams smarkiai pabrangs trąšos, mat jų daugiausia ir būdavo įvežama iš Rusijos bei Baltarusijos.

Manoma, kad tona azoto trąšų greitu laiku kainuos apie 3 tūkst., kompleksinių trąšų – 5–7 tūkst. eurų, o tona grūdų geriausiu atveju – 600 eurų. Kai taip, daliai ūkininkų gali grėsti bankrotas, javų jie nebeaugins arba augins tik ekologiškus. Tuomet už duonos kepaliuką mokėtume po 15–20 eurų.

R. Pauliko žiniomis, lietuviškas azotas, kuris gaminamas iš rusiškų dujų, už priimtiną kainą yra gabenamas į Vokietiją. Būtų tikslinga išvežamą kiekį riboti, atėmus transportavimo išlaidas, dalį parduoti Lietuvoje.

„Bet dar baisiau būtų, jeigu trys prezidentai – Putinas, Lukašenka ir Kazachstano vadovas Tokajevas – vasarą susėstų prie vieno stalo ir nutartų į pasaulį paleisti savo valstybėse, kur trąšų perteklius, pigiai užaugintus grūdus ir užkišti jais Indiją, Egiptą... Kur tada mes savo brangius savo grūdus dėtume?“ – svarstė R. Paulikas.

Tapęs skyriaus pirmininku, jis yra pasiryžęs ūkininkus daugiau sutelkti, plačiau dalytis visiems – tiek didiesiems, tiek smulkiesiems – svarbia informacija. Pašnekovas atviravo dar negavęs kontaktų – ūkininkų telefono numerių, elektroninio pašto adresų, tiksliai nežinantis nė kiek ūkininkų skyriuje yra.

„Suprantu buvusį pirmininką Antaną Stonkų – dabar pavasaris, darbymetis, nėra laiko... O veikla Ūkininkų sąjungoje – visuomeniniais pagrindais. Taigi duomenų bazę susikursiu pats – dalis informacijos yra rajono Žemės ūkio skyriuje, dalis – Konsultavimo tarnybos biure“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo R. Paulikas.

Su centrine Ūkininkų sąjungos būstine Kaune jis jau sutaręs, kad tiesiai iš ten naujausios žinios internetu bus skleidžiamos ne mažam skyriaus valdybos narių ratui, kaip buvo lig šiol, o kiekvienam grūdų, gyvulių, daržovių, uogų augintojui atskirai.

„Kodėl ūkininkui nepasinaudoti priklausančiomis lengvatomis, galimomis paramomis, laiku nesužinoti apie mokestinius pakeitimus, draudimo naujoves? Darbymečiu ne visada lieka laiko pačiam ieškoti ir nagrinėti teisės aktus?“ – svarstė R. Paulikas.

Anot jo, lig šiol skyriaus nariai nario mokestį mokėdavę savanoriškumo principu – kiek kuris gali. Bet ne paslaptis, kad buvusiam pirmininkui A. Stonkui kai kuriems tekdavo ir priminti, paraginti, prašyti... Dalis nario mokesčio pervedama į centrinę Ūkininkų sąjungos būstinę, dalis reikalinga Kretingos skyriui išlaikyti, ūkiškiems reikalams. Visuotiniame susirinkime taryba įpareigota suskaičiuoti, kiek pinigų tam reikia. Svarstoma nario mokesčio sumas ūkininkams nustatyti atsižvelgus į jų dirbamos žemės plotą – galbūt po 50 centų už hektarą.

„Jeigu dėl susiklosčiusių aplinkybių žmogus pervesti negalės, jeigu slėgs finansinės problemos, – suprasime ir nesielgsime drastiškai“, – teigė naujasis pirmininkas, pasiryžęs atgaivinti priblėsusią Kretingos skyriaus veiklą.