Šeima meilę žirgams paveldėjo iš močiutės

45-erių Skaidra Čepelienė dirba Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Visgi jos kasdienybė neatsiejama nuo žirgų.

„Meilė žirgams atsirado nuo pat vaikystės, nuo tiek, kiek save atsimenu. Ją turbūt paveldėjau iš savo močiutės. Ji labai juos mylėjo ir kartu su seneliu jais rūpindavosi. Tai būdavo daugiau nei tik darbinis gyvulys, nes tai – šeimos draugas“, – pasakojo Skaidra.

Pasak jos, ryškiausi vaikystės atsiminimai susiję būtent su močiute ir arkliais. „Kai su močiute, kuri dirbo paštininke, vakarais arkliu kinkytu vežimu vežiodavome paštą po apylinkes. Didžiausias džiaugsmas – vadelėti arklį.

Močiutė visada kišenėse turėdavo arkliukui skanėstų. Pamenu akimirkas, kai arkliukas vasarą bijodavo pro šalį važiuojančio kombaino, o ji išlipdavo iš ratų ir stovėdavo jam prie galvos ramindama. Smagiausia, kai grįždavome namo, senelis iškinkydavo arkliuką, vesdavo nakčiai į ganyklą, o man leisdavo joti. Iki šiol prisimenu tą arklio prakaito kvapą, visų arklių vardus, jų charakterius“, – tikino moteris.

Skaidra prisipažino esanti miesto vaikas, tačiau ją visuomet traukė gamta ir gyvūnai.

„Sužinojusi, kad tuo metu Staniūnų ūkyje veikia jojimo sekcija, nekantravau ten patekti. Tačiau teko laukti, kol sueis dvylika metų, nes tik tuomet priimdavo treniruotis. Taip pradėjau lankyti jojimo pamokas, dalyvauti varžybose. Tai specifinis sportas, nes pirmiausia turi užmegzti ryšį su žirgu, o tada siekti rezultatų. Teko įveikti daug iššūkių bei baimių. Žirgas labai jaučia žmogaus emocijas, todėl jei jo bijai, nieko nepavyks, ne tu žirgui vadovausi, o jis tau. Turi mylėti jį, laiku paskatinti ir tinkamą akimirką sudrausminti. Kiekvieno, kaip ir žmogaus, charakteris kitoks“, – atviravo Skaidra.

Žirgyne užsimezgė ir jos bei vyro Dariaus meilė.

„Jis dirbo treneriu. Taip ir susipažinome, todėl galima teigti, kad mus suvedė žirgai. Na, o dabar susituokę esame jau dvidešimt metų. Mus vienija bendri interesai, bendras verslas – kartu pasitariame, padedu jam prižiūrėti ir treniruoti žirgus. Aišku, dabar tik laisvalaikiu, nes po darbo mokykloje laiko lieka mažai“, – tikino ji.

Pats Darius į žirgyną pirmą kartą taip pat atėjo vaikystėje.

„Esu gimęs ir augęs mieste. Žirgyną pradėjau lankyti būdamas šeštoje klasėje. Sužinojęs, kad yra žirgynas Bernatonių kaime, ėjau į jį iš miesto geležinkelio bėgiais. Nuėjęs vienas, nedrįsau eiti pas trenerį prašytis, kad priimtų, todėl gal savaitę vis ateidavau ir stebėdavau treniruotes pasislėpęs už krūmų. O kai pagaliau išdrįsau ir buvau priimtas, daugiau su žirgais nebeišsiskyriau“, – juokėsi 53-ejų žirginio sporto klubo vadovas, raitelis.

Darius tapo Lietuvos rinktinės nariu, daugkartiniu Lietuvos trikovės čempionu, tarptautinių varžybų prizininku. „Su žirgais aš jau keturiasdešimt metų. Kitos veiklos, artimesnės širdžiai, net neįsivaizduoju. Kai dirbi mylimą darbą, nereikia laukti nei išeiginių, nei atostogų. Geriausia atgaiva širdžiai – puikiai įvertinti, licencijuoti žirgų bandymuose jauni žirgai. Smagu, kai jie grįžta su apdovanojimais ir ne mažiau smagu stebėti savo auginto žirgo pasiekimus tarptautinėse arenose. Žinoma, rūpesčių be galo daug: rūpintis pašarais, treniruoti, prižiūrėti, mokyti žirgus“, – sakė Darius.

Taip pat jis pridūrė, kad žirgai ne tokie paprasti kaip darbiniai arkliukai. „Jie lepesni, jautresni, o ir traumų pasitaiko dažnai. Tik reikia spėti suktis. Esi atsakingas už kiekvieną. Kaip sakė Egziuperi, esi atsakingas už tą, kurį prisijaukini. O žirgas kasdien laukia tavo dėmesio – turi pakalbinti, paglostyti, bendrauti. Čia svarbiausia ryšys – tarpusavio pasitikėjimas, draugystė“, – pabrėžė vyras.

Čepelės augina du sūnus – 18-metį Povilą ir 10-metį Augustą.

„Povilas ir Augustas gimė tą pačia dieną, vasario 11-ąją, tik aštuonerių metų skirtumas. Tačiau vaikai – labai skirtingi. Abu sportininkai. Povilas po septynerių metų krepšinio treniruočių pasirinko irklavimo baidarėmis sportą. Ketvirti metai irkluoja Panevėžio V. Vaičikonio irklavimo klube. Jam puikiai sekasi – pateko į Lietuvos jaunių irklavimo rinktinę. Pernai Olympic hopes regatoje, kurioje varžėsi 39 pasaulio šalys, užėmė net penktąją vietą. Šiemet vėl ruošiasi Europos ir Pasaulio čempionatams. Povilas eina savo keliu, jo netraukia žirgų sportas, nors mažas yra išmokęs jodinėti ir net bandė šokinėti per kliūtis. Visgi vyresnėlis nelabai net žirgų vardus prisimena, tačiau yra didelis pagalbininkas, kai tėčiui reikia fizinės jėgos. Tikrai mokėtų ir elgtis su žirgu – pavesti, pavaikyti. O trauka žirgams… Arba ji duota, arba ne“, – tikino mama Skaidra.

Trečiokas Augustas jodinėti pradėjo nuo šešerių. „Iš pradžių tik po truputį, atsargiai, o paskui įsigijome tokį poniuką. Abu susidraugavo ir atsirado noras ropštis ant nugaros, jį vedžioti, mokyti.

Nors per pirmąsias treniruotes, kol išmoko joti, tikrai daug krisdavo žemėn, bet ponis būdavo supratingas – kantriai laukdavo, kol mažasis raitelis atsikels ir vėl užlips“, – apie Augusto pirmąsias pamokas pasakojo moteris.

Pasak mamos, didžiausia motyvacija joti ir siekti rezultatų Augustui atsirado po sėkmės pirmosiose varžybose.

„Tada laimėjo pirmąją vietą ir gavo pačią didžiausią taurę. Buvo apdovanotas specialiuoju prizu kaip jauniausias dalyvis. Euforija neblėso kelias dienas, atsirado pasitikėjimas savimi ir žirgu. O norint dalyvauti varžybose – turi treniruotis kasdien. Juk žirgas turi savo darbo krūvį. Negali kaip kokio dviračio ar paspirtuko išsitraukti tik tada, kai tau norisi. Taip pat negali treniruotis, jei tau nėra nuotaikos, kadangi žirgas viską jaučia. Jei esi sudirgęs, ir jis tampa nervingas, todėl turi suimti save į rankas, nerodyti emocijų“, – tikino ji.

„Kadangi jojimo treniruotės nėra lengvos, tai ir sūnus ne visada noriai treniruojasi. Kai atsiranda rutina, žirgas neklauso, o tada – džiaugsmo mažai. Tenka klausyti ir vykdyti trenerio nurodymus, o treneris – tėtis. Tai – savi pliusai, savi minusai“, – atviravo mama.

Augustui išaugus poni veislės žirgelį, teko ieškoti didesnio. Taip žirgyne atsirado šeimos numylėtinė Vanilė – Velso veislės poni kumelaitė, kuriai dabar – šešeri metai. Pasak šeimininkų, ji – be galo daili, protinga, turinti savo nuomonę visais klausimais.

Pirmoji Augusto pažintis ir treniruotė namuose nebuvo labai sėkminga – sėdint balne, pabandžius nusirengti liemenę, kas būdavo įprasta jojant ankstesniais žirgeliais, Vanilė taip šoko, kad Augustas skrido žemėn.

„Tai labai savito charakterio kumelaitė – labai jautri, greita, gudri, moka pasinaudoti situacija. Tačiau labai prieraiši, pasižyminti atsargiu ir technišku šuoliu. Kelias į Augusto pergales ėjo per kasdienį kantrų darbą, pamažu pratinantis, susidraugaujant, pažįstant jos psichologiją. Tačiau kiek dabar ši mažytė, vos 127 cm, kumelaitė dovanoja džiaugsmo, neįmanoma su niekuo palyginti. Retos varžybos, kad Augustas su Vanile netaptų prizininkais“, – džiaugėsi mama.

Dažnai berniukas iš varžybų grįžta net ne su viena, o su keliomis taurėmis.

„Paskutinį kartą trijų dienų varžybose „Audruvio“ žirginio sporto bazėje, Joniškio rajone, kur dalyvavo gausus būrys sportininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, laimėjo net tris pirmąsias vietas. Kaip sako patyrę raiteliai, vaikui mokytis šis žirgas – tobulas, nes neleidžia daryti klaidų, o jos brangiai kainuoja. Augustas labai ją myli, prižiūri, šukuoja, vasarą maudo. Išgyvena, jei kur Vanilei skauda ar abiem nepasiseka. Smagu, kad jos nekaltina, jei kažkas nepavyksta, o bando mokytis iš klaidų“, – kalbėjo Skaidra.

Augustas turi svajonę kada nors dalyvauti pasaulio čempionate. „Taip pat turi ir dar vieną slaptą svajonę – kad koks mokslininkas išrastų tokį išradimą ir Augustas galėtų skaityti Vanilės mintis. Tada jis būtų, kaip pats sako, nenugalimas“, – juokėsi ji.