Būtina padėti
Dar praėjusiame „Santakos“ laikraščio numeryje rašėme apie tai, kaip Gižų kaimo ūkininkas Arūnas Maksvytis, atstovaujantis ir žemės ūkio kooperatyvui „Vilkaviškio grūdai“, ėmėsi iniciatyvos suburti žemdirbius bei organizuoti degalų pristatymą ukrainiečiams. Šiai akcijai neliko abejingas ir R. Čėsna. Vyras ne tik paaukojo degalų, bet ir pats ryžosi juos nugabenti į Ukrainą.
Į šią karo niokojamą šalį kartu su vairuotoju, taip pat mūsų kraštiečiu Dainiumi Žiemiu, Ramūnas vyko jau du sykius. Jei tik reikės, jis pasiryžęs į Ukrainą keliauti ir trečią kartą.
„Laukti nėra kada. Važiavau ten tam, kad priešas neateitų pas mus. Kiekvienas turime padaryti viską, ką galime, kad padėtume ukrainiečiams greičiau įveikti okupantus ir šie daugiau nedrįstų pulti kitų valstybių“, – sakė R. Čėsna.
Dyzeliną ir kitą humanitarinę pagalbą ūkininkas gabeno į Lvivo srityje, maždaug 70–80 km nuo Lenkijos sienos, esantį karinį dalinį. Iš viso Ukrainos kariuomenei Suvalkijos krašto žemdirbiai jau nugabeno per 100 tūkst. litrų degalų.
Išvengė nelaimės
Bendraudamas su ukrainiečiais kariais R. Čėsna pamatė, kokie jie tėvynei atsidavę žmonės. Anot žemdirbio, mūšiuose kovojantys ukrainiečiai yra išties dideli optimistai ir visiški bebaimiai. Jie nė kiek neabejoja savo pergale. Tiesa, R. Čėsnos teigimu, ukrainiečiams – tiek kariams, tiek civiliams – būtinas nenutrūkstamas palaikymas.
„Jie lietuvius laiko labai tvarkingais ir padoriais žmonėmis. Sakė, kad iš mūsų galima daug ko pasimokyti. Kariai, su kuriais bendravome, prašė nenustoti tiekti pagalbą, nepalikti jų vienų. Labiausiai ukrainiečiai norėtų, kad Vakarai padėtų apsaugoti jų oro erdvę, tačiau visi puikiai supranta, jog tai – sunkiai įmanoma. Kai nuvežėme savo krovinius, žmonės mums buvo labai dėkingi. Bet iš tikrųjų tai mes turėtume būti jiems dėkingi. Tą aš jiems ir akcentavau. Juk šios tautos žmonės kovoja mūsų karą! Jei ne ukrainiečiai, greičiausiai karas jau vyktų ir Lietuvoje“, – svarstė R. Čėsna.
Ramūnas Čėsna pasakojo, kad nepaisydami itin sunkių sąlygų daugelis Ukrainoje likusių žmonių nepraranda geros nuotaikos, nuolat juokauja. Taip jie galbūt savotiškai slepia savo nerimą, tačiau bent jau aplinkiniams to neparodo. Pats Ramūnas, matydamas drąsius ukrainiečius vyrus, tvirtino į šią šalį taip pat vykęs be jokio nerimo. Jis teigė, kad noras padėti buvo didesnis už baimės jausmą. Tiesa, išvengti nelaimės R. Čėsnai bei Dainiui Žiemiui pavyko tik laimingų sutapimų dėka.
„Kai į Ukrainą vykome antrą sykį, mums siūlė pernakvoti toje pačioje prie Lvivo esančioje bazėje, kurią kaip tik tą naktį atakavo rusų raketos. Kas žino, gal jos būtų pataikiusios ir į mus. Visgi apsisprendėme nestoti ir važiuoti tiesiai į Lietuvą. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo geras sprendimas“, – pasakojo pašnekovas.
Pavežė pabėgėlius
Kuomet Ramūnas su Dainiumi pirmą kartą grįžo iš Ukrainos į Lietuvą, juos pakeliui sustabdė keletas moterų ir vaikų bei paprašė pavėžėti iki Lenkijos sienos. Kraštiečiai negalėjo likti abejingi šiems prašymams, tad pas save į sunkvežimio kabiną pasikvietė 7 žmones.
R. Čėsna pasakojo, kad pasienyje stovi kilometrinės eilės norinčių palikti savo šalį ukrainiečių. Minioje girdimi vaikų verksmai, matomos apsiašarojusios moterys. Pašnekovo teigimu, stebėti tokį vaizdą yra išties sunku – ne kartą vyrui ir pačiam dėl to ištryško ašara. Jis nenorėjo net pagalvoti, kas būtų, jei ir jo šeimai tektų bėgti nuo karo.
Ūkininko teigimu, nuo karo bėgantiems žmonėms tenka ištverti nepavydėtinas sąlygas. Lauke neretai vyrauja minusinė temperatūra, pučia stiprūs vėjai. Norintieji patekti į Lenkijos teritoriją turi laukti ne vieną valandą. Be to, ne visada sklandžiai veikia pasienio punktai. Pavyzdžiui, paskutinį sykį kraštiečiai keletą valandų buvo užstrigę automobilių eilėje, nes, kaip vėliau paaiškėjo, kažkur netoliese vyko susišaudymai, tad tuo metu niekas iš šalies nebuvo išleidžiamas.
„Žinau, kad daug gerų žmonių rūpinasi parama ukrainiečiams. Mano brolis Ričardas – vienas iš jų. Žinau, kad Pašeimeniuose paramą telkia ūkininkas Vitas Akulauskas, o prie jo prisideda daugybė kitų mūsų krašto žemdirbių.
Mes, ūkininkai, esame ir toliau pasiryžę padėti ukrainiečiams. Kai jau nebegalėsime tiekti kuro, rinksime kitokią paramą. Tai daryti būtina, negalima sustoti! Raginu visus galinčius žmones prisidėti prie mūsų. Ukrainiečiams labai reikia vaistų, negendančių maisto produktų, netgi geriamojo vandens!
Aš pats neseniai šios šalies kariams padovanojau džipą. Vėliau gavau ir padėkos žinutę. Pamenu, kaip paskutinį kartą atsisveikinome su ten likusiais kariais – apsikabinome kaip broliai ar geriausi draugai. Jie sakė, jog viskam pasibaigus reikės būtinai vėl susitikti. Tikiuosi, jog taip ir bus“, – vylėsi R. Čėsna.
Dėl paramos galite susisiekti su vienu iš akcijos organizatorių, žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“ direktoriumi Vidu Vadopalu tel. 8 698 71 529. Taip pat galima kreiptis ir tiesiai į Ramūną Čėsną tel. 8 682 29 248.
