„Iš devynių galvijų dabar liko tik septyni“, – po vilkų išpuolio sakė ūkininkas.
Maždaug 300 metrų nuo namų esančioje ganykloje ūkininkas laikė 9 jaunus bulius. Jie buvo pririšti prie į žemę įkaltų kuolų.
Rytą į ganyklą nuėjęs vyras išvydo baisų vaizdą. Ganyklos pakraštyje gulėjo negyvas buliukas. Jis buvo gerokai apėstas.
Prisikirtę plėšrūnai šalia besiganančių kitų galvijų nelietė. Ūkininkas tvirtino girdėjęs žmonių kalbas, kad vilkai į tą pačią vietą vėl sugrįžta tik po savaitės, todėl neskubėjo po kruvino antpuolio gyvų likusių bulių ginti į tvartą.
Tačiau senų žmonių išmintis šįkart nepasitvirtino. Antrąkart toje pačioje ganykloje plėšrūnai pasirodė po dviejų parų.
Rytą ganykloje ūkininkas vėl išvydo tą patį kruviną vaizdą – pievoje gulėjo negyvas buliukas. Jo pilvas buvo perdrėkstas ir suryti vidaus organai – plaučiai, širdis, kepenys, žarnos.
Nieko nelaukęs likusius gyvus gyvulius vyras parginė į tvartą. Kadangi ganiava artėja į pabaigą ir ūkininkai jau gena savo bandas į tvartus, tikimasi, kad šie jauni buliai tapo paskutinėmis vilkų aukomis.
Medžioklės žinovų manymu, į ūkininko bandą įsisukę plėšrūnai buvo alkani ir norėjo iki soties prisikirsti. Tokiu metu jaunikliai paprastai jau nebebūna mokomi medžioklės įgūdžių.
Apsisaugoti nuo vilkų antpuolių nelengva, todėl žmonės ginasi kaip kas išmano.
Vieni ganyklose prie baslių pririša raudonas juostas, nes esą vilkai baiminasi šios spalvos, kiti aplink besiganančius galvijus pristato degančių žvakių.
Be to, vietiniai žmonės pastebi, kad iš paprastų kiemsargių šunų mažai naudos. Pajutę netoliese besisukinėjančius vilkus jie net neamteli, o tylomis lindi būdoje ir nekiša nosies į lauką.
